Religinis vaikų ugdymas: kančios ir mirties problema

1901-12-13 / A.M. Zanzucchi

Paskutiniame knygos „Mano vaikas ir Dievas“, kurios atskiras dalis jau kurį laiką skelbiame, skyriuje A. M. Zanzucchi prisiliečia prie skausmingo, bet logiško klausimo, kartkartėmis neišvengiamai kylančio turbūt kiekvienam tikinčiajam – tiek suaugusiam, tiek vaikui: „Jei Dievas yra meilė, kaip jis gali leisti tokius baisius dalykus?“

Remdamasi savo bei kitų tėvų patirtimi, autorė kalba, kaip reikėtų vaikams paaiškinti, kodėl pasaulyje egzistuoja skurdas, neteisybė, kančia ir mirtis, nors Dievas mus nepaprastai myli. A. M. Zanzucchi kviečia žvelgti į kančią per prasmės prizmę ir bandyti perteikti tai savo vaikams. Autorė ragina tėvus drąsiai ir atvirai kalbėti su savo vaikais apie mirtį, kuri yra ne tik skausminga netektis, bet ir džiaugsmingas tikinčiojo sugrįžimas pas Tėvą.

Esminiai klausimai

Augindami vaikus, mes stengiamės jų elgesiui suteikti krikščionišką stimulą. Taip, kaip ir savo pačių. Tikrasis mūsų ir mūsų vaikų tikėjimo išbandymas vyksta kasdienėse situacijose, aplinkybėse bei įvykiuose. Kasdienybėje mums tenka susidurti su tokiomis rimtomis problemomis kaip neteisybė, skurdas, diskriminacija, nelaimės, ligos ir mirtis, kurias turime spręsti. Kitaip tariant – su kančios problema.

„Dievas yra meilė. Tad kaip jis tai gali leisti?“

Tas, kuris iš tiesų tiki Dievo meile bei yra ją patyręs, ras sau, taip pat ir savo vaikams, atsakymą. Iš tikrųjų, mūsų gebėjimas suvokti tikrąją konkretaus kentėjimo prasmę beveik visiškai priklauso nuo mūsų mokėjimo nuosekliai žvelgti į gyvenimą per Dievo meilės prizmę. O vaikai suvoks tikrąją tikėjimo tiesą matydami, kaip jų tėvai, susidūrę su kančia, gali išlikti ramūs ir kupini pasitikėjimo. Jie taip pat pamatys, koks šis požiūris yra praktiškas, kadangi jis suteikia stiprybės bet kokio sunkumo akivaizdoje. Netrukus vaikai taip pat galės tai patirti, kadangi sekimas Dievu tikint jo meile suteikia neišmatuojamą turtą, ramybę ir džiaugsmą, netgi tuomet jei tas kelias tampa status.

Neturtas ir Apvaizda

„Tėti, aš kai ko nesuprantu“, – kartą mano vyrui pareiškė Frenkas. – Dievas sukūrė pirmuosius medžius ir daržoves. Jis sukūrė saulę ir vandenį jiems augti. Jis sukūrė avis ir karves, vištas ir triušius, ir visa kita. Ir jis visa tai davė mums kaip dovaną, kad mes galėtume valgyti. Tai buvo dovana, tiesa?“ – „Žinoma“, – atsakė mano vyras, nežinodamas kur link suka mūsų sūnus. „Gerai, – tarė berniukas, – o kodėl tuomet mes turime viską pirkti, ir kaipgi tie, kurie neturi pinigų – kodėl jie nieko negauna?“ Atidžiai klausiausi, norėdama išgirsti, kaip mano vyras susidoros su šiuo klausimu. Labai paprastai paaiškinęs, kaip atsirado pinigai ir nuosavybė, jis ramiai toliau kalbėjo sūnui, kad ši labai keista ir nesveika situacija kilo dėl žmonių savanaudiškumo. Žmonės dažnai linkę į godumą, imantys sau daugiau nei jiems reikia, palikdami silpnesniuosius, ne tokius apsukrius ir dažnai pačius geriausius be nieko. „Klausyk, jei žmonės būtų gyvenę tarpusavio meilėje, taip kaip prieš mirdamas prisakė Jėzus, kiekvienas turėtų tai, kas jam būtina ir netgi daugiau. Jeigu mes stengsimės mylėti vieni kitus, jei meilė tarp žmonių, o ypač tarp krikščionių, išaugs, visi skirtumai ir neteisybės išnyks. Tai todėl, kad Apvaizda, tai yra Dievo meilė žmonijai, mums davė viską, kas reikalinga, ir mums tik beliko teisingai tuo dalytis, kaip broliams“, – užbaigė mano vyras.

Viena jauna motina man papasakojo taip kalbėjusi savo vaikams:

„Mūsų namuose vaikai nuolat girdėdavo iš manęs ir mano vyro, jog Apvaizda yra meilė, nes Dievas rūpinasi mumis ir duoda mums viską, ko mums reikia, pavalgyti, apsirengti, kitaip tariant, gyventi. Tačiau mes visuomet pabrėždavome ir tai, jog pasilaikyti sau turime tik tiek, kiek mums yra reikalinga ir būtina, o tai, kas nėra būtina, atiduoti kitiems. Ir jeigu mums tai nepavyks, visuomet bus nelygybė. Mes gyvenome šia nuostata, taigi vaikai, nors ir būdami dar maži, galėjo suvokti didžiąsias pasaulio problemas, žinoti, jog egzistuoja skurdas ir alkis, kad miršta vaikai... Jiems taip pat kilo klausimas, kodėl vienus Apvaizda pasiekia, o kitų – ne. Mes paaiškinome, kad Dievas yra meilė, ir Apvaizda skirta kiekvienam. Tačiau jis taip pat nori, kad mes būtume meilė ir malonė vieni kitiems. Ir jei mes neleidžiame materialinėms gėrybėms cirkuliuoti tarp mūsų, Malonė yra sustabdoma ne tik kitiems, bet ir mums.“

„O štai kas nutiko per vienas Velykas. Mūsų vaikams draugas padovanojo didžiulį šokoladinį kiaušinį. Tai buvo vienintelis, kurį jie tąkart gavo. Mes ruošėmės išvykti švęsti Velykų pas senelę, tad nusprendėme paklausti vaikų, ar jie nenorėtų atiduoti kiaušinio berniukui, kurio šeima, kaip mes žinojome, gyveno kukliai, idant nereikėtų kiaušinio imti į ilgą kelionę. Mums nereikėjo antrąkart to prašyti – jie patys nunešė kiaušinį tam berniukui ir grįžo linksmi bei laimingi. Kai atvykome pas senelę, namai buvo pilni tetų ir dėdžių iš visur, ir visi jie buvo atvežę šokoladinių kiaušinių mūsų vaikams. Taigi Velykų dieną jie turėjo penkiolika įvairiausių dydžių šokoladinių kiaušinių. „Ar matote, dėde, – vyriausioji mūsų dukra kreipėsi į mano brolį, – iš tikrųjų Apvaizda yra. Prieš atvažiuodami mes turėjome tik vieną šokoladinį kiaušinį, kurį atidavėme savo draugui Petriukui. Dabar mes atvykome čia, ir Jėzus mums davė penkiolika už vieną.“

Kita vertus, faktas, jog Dievas kai kuriems savo vaikams leidžia patirti nepriteklių (tas pats Dievas, kuris yra pasakęs: „Nesirūpinkite, ką valgysite, nei kuo vilkėsite... pažvelkite į dangaus paukščius ir laukų lelijas“), gali būti suvokiamas ir pozityviai. Neturtas, jeigu jis priimamas kaip apsivalymo ir šventėjimo priemonė, gali būti labai vaisingas. Tai iliustruoja šis vienos moters man papasakotas liudijimas.

„Vienu metu mūsų šeima iš tiesų labai sunkiai vertėsi. Tada netikėtai mano vyras prarado ir darbą. Pirmaisiais mėnesiais mes tenkinome savo būtiniausias reikmes iš nedidelių santaupų (labai mažų, nes augindamas vaikus negali daug sutaupyti). Vėliau tapo visai blogai. Tačiau mes nepraradome pasitikėjimo Dievu ir jo pagalba. Mes stengėmės atnaujinti savo tikėjimą ir tikėti, jog Dievas mus myli netgi šiame išbandyme. Neprisimenu kada nors taip stipriai jautusi, jog tik Dievas yra svarbus, kad jis yra tikrasis turtas. Man dažnai pagelbėdavo Evangelijos ištraukos skaitymas, kur sakoma: „Ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita jums bus duota apsčiai.“ Aš nuolat tai kartodavau ir savo vaikams drauge su palaiminimais, išsakytais Jėzaus Kalno pamoksle: „Palaiminti, turintys vargdienio dvasią... Palaiminti liūdintys... Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės...“ Ši patirtis padėjo mums taip pat suprasti, prie kiek daug dalykų mes esame prisirišę, kiek daug jų buvo tapę mūsų dievu. Tada mums į pagalbą su meile ir rūpesčiu atėjo mūsų draugai. Galiausiai vyrui buvo pasiūlytas geras darbas, ir mes vėl atsistojome ant kojų.“

Šis atsitraukimo, neturto dvasioje, Dievo pasirinkimo prieš visa kita elementas, man atrodo, ir yra autentiškas krikščioniškumas. Juk Jėzus pažadėjo „šimteriopai“ ir amžinąjį gyvenimą tiems, kurie paliks viską dėl jo. Labai gerai yra perduoti šiuos principus vaikams, kai jie pradeda savo krikščionišką gyvenimą. Be to, vaikai yra labiau linkę tai, ką suprato, įgyvendinti praktiškai, ką iliustruoja šis epizodas:

„Prieš pat Kalėdas, tiksliau paskutinę mokslo dieną prieš Kalėdų atostogas, drauge su Luku nuėjome į mokyklą, kur mokytojavo mano vyras. Kunigas, kuris buvo direktorius, papuošė didžiulę eglutę ir po ja kiekvienam mokiniui padėjo po dovaną. Lukas taip pat tikėjosi dovanos, tačiau direktorius nežinojo, jog jis ateis, taigi berniukui jos nebuvo. Tėvas Jonas vieną po kito kvietė berniukus, ir dovanų vis mažėjo, o mano sūnus tapo vis tylesnis ir tylesnis. Galiausiai jis išbėgo iš salės verkdamas ir kūkčiodamas ištarė: „Ten nėra nieko man!“ Buvau jį perspėjusi, kad taip gali atsitikti, ir jis buvo pažadėjęs, jog nieko nesitikės. Pakartojau jam, ką buvau sakiusi, tačiau bandydama būti drauge su juo jo mažajame sielvarte. Po keleto minučių mums jau išeinant vaikas pradėjo šypsotis ir tarė: „Žinau. Aš atėjau čia mylėti, bet, manau, kad užmiršau, jog neturiu nieko už tai tikėtis.“ Mes atsisėdome ant suolelio. Tuo metu vieno mokinio tėtis ėjo pro šalį ir išvydęs mus prabilo: „Lukai, štai kur tu! Palauk minutėlę, einu į automobilį atnešti dovanos, kurią turiu tau.“ Tą pačią akimirką iš mokyklos išbėgo berniukas, šaukdamas: „Lukai, Lukai, tėvas Jonas ieško tavęs! Greičiau ateik! Tu gausi dovaną.” Su šiais žodžiais Lukas pašoko švytėdamas ir tarė man: „Aš jaučiuosi laimingas. Galbūt aš atsitraukiau... Ir gavau šimteriopai.“

Taisančioji kančios vertė

Vaikams nėra sunku suprasti, kad kentėjimai – netgi nedideli, kaip antai – nepatogumai, nusivylimai, maži pasiaukojimai – gali turėti taisančiąją funkciją. Vaikai kasdien tą patiria šeimoje, kai motinos ir tėvai juos pataiso – kartais galbūt šiurkštokai, tačiau dėl jų gerovės, tam kad jie taptų geresni.

Štai ką man papasakojo vienas tėvas:

„Pastebėjau, kad mano vaikai yra įsitikinę, jog Dievas – tai tėvas, kuris norėdamas mus sugrąžinti prie gero kartais nepagaili ir poros „pliaukštelėjimų“. Jis leidžia mums pakentėti, kadangi paprastai tai yra kaip tik tai, ko reikia mums „ištiesinti“, padėti mums vėl tapti mylintiems. Tačiau vienas mano draugas prisiminė, kaip dažnai, kai jis buvo mažas, girdėdavo motinas, sakančias savo vaikams: „Nedaryk to, nes Dievas tave nubaus“ arba „Nedaryk ano, nes Jėzus verks“. Arba, kai vaikai nepaisydavo tėvų pamokymų ir dėl to patekdavo į bėdą, jiems būdavo sakoma: „Matai, kaip Jėzus tave baudžia?“ „Nežinau, kodėl, bet kiekvienąkart, kai tą išgirsdavau, imdavau drebėti. Tai buvo tarsi peiliu braižomos lėkštės čirpimas ar kreidos trynimasis į lentą. Instinktyviai supratau, kad tai buvo neteisingas požiūris“, – kalbėjo mano bičiulis.

Kai atėjo laikas man pačiam auklėti sūnų, aš, žinoma, bandžiau vengti panašių klaidų. Netrukus ėmiau suprasti, kad mano sūnus dažnai manęs neklausydavo ir netinkamai elgdavosi dėl savo užsispyrimo ar egoizmo. Nepaisydamas to, aš visuomet stengdavausi kartoti jam, jog Dievas mus visus myli, ir mes žinome, kad kai kas nors ką nors myli, trokšta jam laimės. Dievas nori, kad mes būtume geri, kadangi žino, jog tai vienintelis kelias mums tapti laimingiems. „Tai tiesa, – sutikdavo mano sūnus, – kai aš esu geras, kai atiduodu kitam tai, kas man patinka, arba klausau tavęs, po to aš būnu laimingas.“ – „Teisingai, – pritariau jam, – tačiau dažnai atsitinka taip, kad mes tą užmirštame, ir tada vienaip ar kitaip Dievas mums apie tai primena. Jis įjungia savotišką signalizaciją, kad mums praneštų, jog esame neteisingame kelyje.“

Tai primena man vieną nutikimą prieš keletą metų, kai Lukas buvo dar visai mažas, ir mes gyvenome daugiabutyje. Berniukas buvo gavęs dovanų mechaninį žaislą, kuris iššaudavo metalinį rutuliuką į takelius skirtinguose aukščiuose, priklausomai nuo žaidėjo sugebėjimų. Tąkart mes rengėmės kažkur eiti, ir Lukas norėjo pasiimti žaislą su savimi. Paaiškinau jam, kad tai nėra geriausias sumanymas, tačiau jis nenorėjo klausyti protingo patarimo. Ignoruojančia veido išraiška, abiem rankom spausdamas žaislą, Lukas žengė į liftą. Apačioje jam išeinant iš lifto metalinis rutuliukas išslydo iš rankos ir nuriedėjo tiesiai į tarpą tarp lifto kabinos ir šachtos. Jo nebebuvo galima ištraukti. Lukas valandėlę stovėjo sutrikęs ir nustebęs. Tada jis tarė: „Jėzus tikrai mane myli. Jis man neleidžia bet ko neštis laukan. Jis įjungia signalizaciją!“

Atperkančioji kančios vertė

Krikščionims kančia ir kryžius turi atpirkimo funkciją. Kai vaikas ima suprasti, jog Jėzus mus taip mylėjo, kad kentėjo ir mirė už mus, jam nėra sunku priimti idėją, jog jo asmeninė kančia taip pat gali būti transformuota į meilę kitiems ir taip įgyti didžiulę vertę.

„Mano šešiametei dukrai turėjo būti atlikta akies operacija, – pasakojo viena jauna mama. – Mes išbuvome ligoninėje penkiolika dienų, ir apskritai dukrai buvo labai sunku viską ištverti. Pirmąją savaitę jai buvo atliekama daugybė tyrimų – kraujo ir kitų, kurie ją labai vargino. „Man ligoninė visai patinka, – įtikinėjo mane dukra, – tai visai kaip viešbutis. Tačiau kai man leidžia vaistus, kai ima kraują – man tai nepatinka.“ Tada vieną dieną mergaitė prabilo: „Kodėl Jėzus manęs prašo akies operacijos?“Tai buvo visai logiškas klausimas. Ji buvo išmokusi tikėti Jėzaus meile jai. „Aš negaliu atsakyti, kodėl Jėzus paprašė tavo akies operacijos, – tariau jai. – Tačiau vieną dalyką galiu tau pasakyti. Kadangi Dievas mus myli, jis atsiuntė savo sūnų į žemę mūsų išgelbėti. Dievas paprašė jo visko. Netgi jo gyvybės. Jeigu mes iš tiesų esame kiti Dievo sūnūs ir Jėzaus broliai, mes turime bandyti savo sielose pajusti tai, ką Jėzus jautė savo tėvui. Mes turime būti pasirengę Dievui atiduoti visa, ko jis mūsų prašo. Taigi jeigu jis šiandien tavęs prašo tavo akies operacijos, vadinasi, jis gali tavimi pasikliauti. Kas žino, ką jis padarys iš šios operacijos? Tai dideli dalykai, apie kuriuos mes galime niekada nesužinoti. Galbūt dėl šios operacijos jis galės pamaitinti, kas žino, kiek alkanų vaikų. O galbūt jis suteiks išvargusiam tėvui stiprybės rūpintis savo šeima. O galbūt jis suteiks laimės kokiam nors nelaimingajam, kuris galbūt sėdi kalėjime. Galbūt jis suras būdą sutaikyti dviem priešams. Kodėl tavo operacija? – aš negaliu į tai atsakyti. Tačiau aš žinau, kad kuo daugiau Dievas prašo, tuo labiau jis pasitiki šiuo savo vaiku.“

Šių žodžių pakako, kad mano dukra išliktų rami giedra buvimo ligoninėje laikotarpiu. Buvau nustebinta, kiek daug ji suprato, nors aš jai nebuvau pasakojusi apie Mistinį Kūną, apie kurį galbūt būčiau kalbėjusi suaugusiajam. Netrukus po to, kai mano vaiką išleido iš ligoninės, nutiko štai kas.

Vieną dieną mergaitė aplankė vieno mūsų draugo motiną. Ši moteris jau trisdešimt metų buvo paralyžiuota luošinančio artrito. Ji sėdėdavo savo kėdėje susuktomis rankomis, beveik nejudėdama. Tačiau ji buvo žmogus, kurį aš nesvyruodama pavadinčiau šventąja dėl jos kantrybės, kuri padėjo jai pakelti šią kankynę. Ji visuomet buvo linksma, atlaidi, maloni, niekada neužsisklęsdavo savyje, visais domėjosi. Truputį jaudinausi, kad mano dukra ją pamačiusi gali truputį nusivilti arba kad ji nežinodama nepasakytų ko nors netinkama. Kadangi mergaitę lydėjo keletas mūsų draugų, vėliau jie galėjo paliudyti, jog ji buvo labai švelni bei gera ir su vaikišku paprastumu guodė šią moterį, sakydama: „Tetule, tu turėtum Jėzui būti labai svarbi, nes mano mama sakė, kad jei Jėzus labai kuo nors pasitiki, iš jo labai daug prašo. Todėl Jėzus iš tavęs prašo tiek daug.“

O štai, kaip vienas tėvas paaiškino nepatogumų, nuovargio ir kančios kaip aukos vertę:

„Mano sūnus dažnai supyksta ar ima nuobodžiauti be rimtos priežasties. Pavyzdžiui, ilgoje kelionėje jis pradeda bambėti. Tada aš jam sakau: „Kas iš tavo bambėjimo? Tu vis tiek nuobodžiausi – bambėdamas ar ne. Geriau atiduokime šį nepasitenkinimą Jėzui, kuris kvietė mus ateiti pas jį, kai vargstame ir esame prislėgti (Mt 11, 28.) – kad Jėzus galėtų jį panaudoti taip, kaip jam reikalinga. Pabandykime tai kartu. Ką pasakysi?“ Mano sūnui ši mintis dažniausiai patinka, ir jo nuobodulys išgaruoja. Taip pat esu jo klausęs, ar jis jaučiasi arčiau Jėzaus, kai meldžiasi, ar kai atiduoda jam šią savo mažą auką. „Kai atiduodu šią auką“, – atsakė sūnus. Mūsų šeima visas savo mažytes pastangas būti geresniems, dosnesniems, paklusnesniems ir taip toliau bando traktuoti kaip aukojimą. Tad aukojimo, kuris yra teigiamas ir laisvas aktas, idėja neerzina nei mano sūnaus, nei jo jaunesniųjų sesučių. Tiesą sakant, jų įprotis melstis ir kilo iš to, kadangi tikra malda yra įmanoma tik dėl tokio laisvo aukojimo. Priešingu atveju, maldos gali tapti lėkštais, beprasmiais vaikiškais eilėraštukais. Kyla pavojus, kad malda atsidurs toje pačioje kategorijoje kaip dantų valymas ar pižamos apsivilkimas.“

Mirtis

Vaikai su mirties klausimu susiduria labai anksti. Tai nutinka, nepaisant daugybės įvairių būdų, kuriuos naudoja suaugusieji, siekdami išvengti kalbėjimo su vaikais apie mirtį. Tai suaugusieji, kurie patys nėra susidoroję su šia problema. Kartais jie pasitelkia „šventą“ melą, norėdami nuslėpti netektį tų, kuriuos mylėjo. Jie negali suvokti, kad ši tema yra labai svarbi vaikų religiniam ugdymui, kuri taip pat apima jų tikėjimą būsimuoju gyvenimu.

Svarbiausia yra mūsų mažiesiems pateikti teisingą viziją to, kas mūsų laukia po mirties, o ypač rojaus viziją.

„Kartą, kai mano mažylis buvo bepraryjąs paskutinį ledų porcijos kąsnį, – pasakojo viena mama, – staiga tarė: „Mamyte, juk danguje kiekvienas gali valgyti tiek ledų, kiek nori, ar ne?“ Užuot atsakiusi aš savo ruožtu paklausiau jį: „O kas, tavo manymu, yra dangus?“ – „Nuostabi vieta, kuri tau iš tiesų patinka ir kur tu gali turėti viską, ką tik nori“, – atsakė berniukas. „Teisingai. Tiktai, kai tu pateksi į dangų, visa tai, ko tu norėsi, bus buvimas su Dievu. Juk žinai, jei tau iš tiesų patinka koks žmogus, tu visada nori su juo būti. Kai mamytė išeina, tu verki, nes myli ją. Tau niekas daugiau nerūpi. Ar prisimeni tą dieną, kai Markas turėjo pabūti pas mus, nes jo mama turėjo pasilikti su sergančiu giminaičiu? Jis visą laiką verkė. Joks žaislas, nei saldainis, nei mūsų skaitomos pasakos jam nepadėjo. Visa ta atrodė nesvarbu, palyginti su jo mama. Taigi jei per visą savo gyvenimą mes labai mylėsime Dievą, bus sunku ištverti iki tos akimirkos, kai jau galėsime būti su juo.“ – „Gerai, – įsiterpė berniukas, – dangus yra geriau nei ledai.“

Kita mama paaiškino gyvenimo ir mirties prasmę savo vaikams taip: „Gyvenimas yra Jėzaus augimas mumyse tol, kol jis mūsų sielose pasijunta toks savas, kad kviečia pasilikti su juo visados.“

Vienas tėvas papasakojo, kaip konkreti situacija pagelbėjo jam pakalbėti apie mirtį su savo sūnumi:

„Praėjusią vasarą atostogaudami kalnuose gyvenome pas vienus žmones. Jų artimas giminaitis sirgo ir galiausiai mirė. Visi aplinkiniai gyventojai dalijosi skausmu su šia šeima. Mums, miestiečiams, tai atrodė labai neįprasta ir mes apie tai kalbėjomės, taip pat ir su savo vaikais. Jautėme, kad šis žmogus, nors ir menkai pažįstamas, yra mūsų artimas, todėl privalėjome dalyvauti jo laidotuvėse. Taip ir padarėme. Po bažnytinių apeigų aš ir mano sūnus Džonas su laidotuvių procesija nuėjome į kapines. Nuo bažnyčios iki jų buvo beveik mylia. Tačiau tas rugpjūčio vakaras buvo nepaprastai gražus. Žengdami greta vienas kito, mudu su sūnumi kalbėjomės apie šią labai paprastą ir žmogišką ceremoniją. Kapinėse, kai karstas buvo nuleistas į duobę, artimiausi giminaičiai, o tada ir visi kiti, pagal senovinį paprotį metė saujas žemės ant jo. Viskas buvo baigta.

Grįžtant namo Džonas klausinėjo mane, ką reiškia visa tai, ką jis matė, ypač apie atskiras ceremonijos dalis. „Klausyk, Džonai, – tariau jam, – tie visi žmonės dabar yra labai nusiminę. Ar pastebėjai, kiek meilės ir kančios buvo juose, kai jei dalyvavo ceremonijoje? Dabar, kaip kas nors pasakytų, viskas baigta. Šitas nelaimingas kūnas supus po žeme, ir dar vėliau kas jį apskritai prisimins? Tačiau nepamirškime, kas nutiko kviečio grūdui. Prisimeni, kaip praėjusią žiemą mes pasėjome keletą kviečių grūdų į vazoną, ir po kiek laiko išvydome išdygusį žalią daigą? Ar prisimeni, ką tada pasakei? Kad naujas gyvenimas prasidėjo kaip tik dėl to, kad mažas grūdas, užkastas žemėje, supuvo. Kai užkasėme jį žemėn, atrodė, jog viskas baigta, jog jis mirė. Tačiau tai nebuvo mirtis. Ten visuomet buvo gyvybė, kuri išaugo į daigą, po to į žydintį augalą, kuris subrandino naujus kviečio grūdus. Taip yra ir su kūnu. Dabar jis po žeme ir supus, tačiau siela yra gyva danguje. Kūnas atrodo miręs, kaip ir kviečio grūdas, tačiau jame taip pat yra ir gyvybė, kuri vėliau prisikels drauge su siela per Mirusiųjų prisikėlimą. Ir tuomet bus tikras, tobulas Gyvenimas.“ Iš to, kaip jis klausėsi, buvo akivaizdu, kad Džonas visa tai suprato. Tai jam atrodė logiška, ir berniukas buvo laimingas. Jis buvo kaip tas, kuris atrado kažką, kas atitinka jo giliausią esmę. Jis priima tai visa, suvokia be jokių pastangų ir tampa nušvitęs ir laimingas.“

Dvi mamos prisiminė savąsias istorijas, kaip jų vaikai susidūrė su mirtimi. Štai ką papasakojo viena jų:

„Pirmą kartą mano vaikai buvo paliesti sielvarto, sukelto mūsų ketvirtojo kūdikio netekties, kurio laukiausi. Visi jo labai laukėme, tačiau paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais viskas ėmė blogėti ir paaiškėjo, kad mažasis broliukas negyvens. Netrukus vaikai suprato, jog mirtis yra skausmingas atsiskyrimas, atplėšiantis mus nuo žmogaus, kurį mylime. Tuo pat metu jie suvokė mirtį ir kaip vaiko susivienijimą su Tėvu, tikrąjį sugrįžimą namo. Kaip kad pasakė vyriausias mano sūnus Denas, bandydamas mane paguosti: „Kai pagalvoji, kad mes jau turime broliuką danguje, ar tai nenuostabu, mamyte?“

O štai kitos mamos pasakojimas:

„Džonas pirmą kartą susidūrė su mirtimi, kai vieną vakarą man paskambino artima draugė, pranešdama apie savo motinos mirtį. Tai buvo labai trumpas skambutis. Tvarkiausi virtuvėje ir bandžiau nuslėpti savo jausmus. Tačiau Džonas, kuris mane labai gerai pažįsta, iš karto pastebėjo, jog aš verkiu. „Kodėl tu verki? – paklausė jis. „Nes Aidos mama iškeliavo į dangų.“ Jis pažvelgė į mane labai nustebęs: „Mamyte, jeigu ji nuėjo į dangų, nesuprantu, kodėl tu verki!“ – „Paklausyk, – atsakiau jam, – aš neverkiu, kad ji pateko dangun, bet aš ją labai mylėjau, ir reikės ilgai laukti, kol vėl galėsiu ją pamatyti. O labiausiai man gaila tetos Aidos, kuri buvo labai artima savo mamai ir kuri taip pat turės ilgai laukti, kol vėl ją sutiks.“ Berniukas iš karto suprato esmę: „Tikrai, mamyte. Mes džiaugiamės, kad ji nuėjo į dangų, tačiau verkti taip pat yra gerai.“

Pernai, kai Džonui buvo septyneri, mirė jo senelis (mano tėvas). Jis praleido su mumis daug laiko. Buvo Kalėdų laikotarpio vidurys, ir mes tikėjome, kad šios Kalėdos seneliui galėjo būti pačios gražiausios, nes per jas jis susitiko su Dievu.

Džonas suprato, kad senelio siela iškeliavo pas Dievą, ir ten jis šventė savo Kalėdas. Tačiau Džonas mylėjo tas rankas, kurios jį dažnai glaudė ir mylavo ir tas šiltas akis, žvelgiančias taip meiliai į jį. Berniukas žinojo, kad jo senelio kūnas gulėjo karste užkastas po žeme. Jis dalyvavo laidotuvėse ir tai jį slėgė. Prisimenu, kai Džonas atskleidė savo dvejones mums einant gatve, apsodinta agavomis, kartais vadinamomis šimtmečio augalais. Tada man atėjo mintis: „Ar matai, koks ištvermingas yra šis augalas? Sakoma, kad jis gyvena šimtą metų. Tačiau, kai jis išaugina didžiulį nuostabų žiedą, visas miršta. Jeigu žvelgsi žemyn, matysi šio augalo nykimą, nes jo lapai sudžiūsta ir nukrenta ant žemės. Tačiau jei pažvelgsi į viršų, pamatysi nuostabią gėlę danguje. Manau, kad gali su tuo palyginti mirtį. Jeigu žvelgsime į savo kūną, matysime irimą. Tam, kad gėlė užaugtų iki dangaus, kūnas paaukoja save, jis miršta. Tačiau tai yra meilės plano dalis, kuri skirta daug didesniam gėriui.“

Iš A. M. Zanzucchi „My Child and God“ vertė J. Ž.

Šaltinis: www.bernardinai.lt  2011-03-07

Komentarai