Vaiko pažintis su kompiuteriu: paankstinti ar pavėlinti?
1901-12-13 / Mindaugas Radušis
Su viena iš sveikatingumo programų vėliava per gana trumpą laiką teko aplankyti nemažai Klaipėdos ikimokyklinių įstaigų. Susitikimuose su darželinukų tėvais kalbėjomės apie priklausomybę nuo šiuolaikinių informacinių technologijų. Vaikams visas tas vadinamąsias „IT“ labiausiai reprezentuoja kompiuteris (taip pat ir mobilusis telefonas, tačiau moderniausi jo modeliai savo galimybėmis taip pat jau priartėjo prie mažyčių kompiuterių kategorijos). Tad apie šį mūsų namams vis labiau įprastą daiktą ir pasisukdavo kalba.
Diskusijose su tėvais kartais išryškėdavo radikaliai priešinga laikysena – nuo atsiribojimo ir draudimo vaikui net prisiartinti prie kompiuterio iki visiškai nekontroliuojamos prieigos prie jo teikiamų galimybių. Tiesa greičiausiai turėtų slypėti kažkur per vidurį, bet, kaip pamatysite iš mano minčių, kilusių pabendravus su tėvais, ne taip lengva surasti tą „aukso vidurį“.
Į pirmąjį mano klausimą, sumanytą nukreipti atsakymo link, kad kompiuterio virsmas gėriu ar blogiu priklauso tik nuo to, kaip juo naudosimės, bendromis pastangomis, teisingai atsakė dauguma susitikimuose dalyvavusių tėvų. Čia tarsi akivaizdu, kad kompiuterio negalime išskirti iš kitų prietaisų klasės. Juo, kaip ir kokiu kastuvu (kuris, be jokios abejonės, yra daug primityvesnis įrankis nei kompiuteris), galime užmušti žmogų arba atlikti be galo daug naudingų darbų. Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad gyvybei ir sveikatai pavojingas svaidymasis kompiuteriais yra labai paplitęs, tačiau ir be šio kraštutinumo piktnaudžiavimas jų teikiamomis galimybėmis gali pridaryti nemažai žalos.
Į kitą panašų klausimą – kompiuteris yra magiškas dalykas ar toks pat įrankis kaip, tarkime, jau mano paminėtas kastuvas, lengviau atsakyti protu. Na, lyg ir suprantama, kad tai to paties žmogaus proto ir rankų kūrinys. Tačiau dabartinei tėvų kartai (tiems, kam per trisdešimt), savo vaikystėje negalėjusiai net įsivaizduoti, kad kada nors naudosimės tokiais prietaisais, kompiuteris nesąmoningai kelia susižavėjimą ar net pagarbią baimę. O čia jums ką tik pradėjęs vaikščioti mažylis drąsiai tiesia savo rankutes į stebuklingąją dėžę ir vos ne akimirksniu išmoksta jos valdymo subtilumus. Tuo kaip tėvai negalime nesididžiuoti. O kai vaikas tais atradimais dar ir pasidalina su savo tėvais ar seneliais, pasididžiavimo jaunąja karta balai pranoksta visas padalas. Viskas būtų labai gerai, jei ne vieną dieną susižavėjimą pakeičiantis skaudus patyrimas, kad vaiko nebeįmanoma atplėšti nuo kompiuterio.
Šio nusivylimo pavyktų išvengti, jeigu mažamečių tėvai iš karto įsisąmonintų, kad kompiuteris siūlo platų galimybių spektrą – pramogauti, mokytis, dirbti, bendrauti. Ir tik nuo mūsų pačių priklausys, kuriomis iš suteiktų progų pasinaudosime, kam skirsime dalį savo gana ribotų laiko atsargų. Tai, kad kažkas mėgsta sėdėti prie kompiuterio, dar nieko savaime nepasako. Tik pasidomėjus kokiomis funkcijomis vartotojas naudojasi, galime mėginti atsakyti į klausimą: ko daugiau – pliusų ar minusų tuo metu jis sau renkasi?
Beje, mūsų prieštaravimų kupinoje aplinkoje daugybė savaiminiu gėriu spinduliavusių dalykų dabar jau nebeatrodo tokie vienareikšmiški. Pavyzdžiui, jei jūsų vaikas pradėjo lankytis viešojoje bibliotekoje, tai nebūtinai reiškia, jog jis pamėgo knygas. Gali būti, kad jūsų atžalą paviliojo laisvas priėjimas prie kompiuterio, nes kai kurios „gerosios bibliotekininkės“ (anot „Gustavo enciklopedijos“ dvasia sukurtos radijo reklamos) nedraudžia mažiesiems lankytojams žaisti kompiuterinius žaidimus.
Jei kompiuteriu tik žaidžiama ar tuščiai bendraujama, naivu tikėtis kažkokios naudos. Juk augančiam vaikui būtina ugdyti visus savo gebėjimus ir įgūdžius. Net jeigu vaikas susidomėjo lavinamosiomis programomis, jos negali visavertiškai pakeisti mokymosi, įsitraukimo į daugiaplanę veiklą. Tyrimais įrodyta, kad darbas su kompiuteriu aktyvuoja mažesnes smegenų sritis, nei panašios užduotys atliekamos „gyvai“ (kai įtraukta daugiau pojūčių, suvokimo ir mąstymo pajėgų). Apie liūdnokas užsisėdėjimo prieš ekraną pasekmes vis garsiau kalba su prastėjančia vaikų sveikatos būkle susiduriantys gydytojai (kenčia regėjimas, laikysena, bendras aktyvumas). Tad neturėtume džiaugtis ankstyva vaiko draugyste su kompiuteriu prieš tai nepažinę, kuo konkrečiai jis užsiima.
Netikėta buvo išgirsti, kad kai kurie tėvai su kompiuterio pagalba sprendžia vaikų užimtumo problemą. Tarsi galime tik džiaugtis – paauglys vakare nesišlaisto gatvėmis, bet „sėdi“ internete bendraudamas su panašių pomėgių draugais. Suaugusieji paperkami iliuziniu vaiko saugumu, nes vis dar naiviai tikima, kad internetas prilygsta vos ne privačiai valdai.
Mums dar sunku suvokti, kad saugaus elgesio internete reikia mokytis taip pat, kaip ir saugaus eismo taisyklių. Kuo anksčiau vaikas jas išmoks, tuo taps paprasčiau išvengti interneto keliamų grėsmių – nepilnamečių psichikai ir vystymuisi žalingos informacijos (ją simbolizuoja trys „S“ – seksas, smurtas ir siaubas), piktnaudžiavimo asmens duomenimis. Bet kol galėsite būti visiškai ramūs dėl savo mažojo „internauto“, kurį laiką tikrai patartina kontroliuoti tai, kas jūsų namus pasiekia iš virtualaus pasaulio lobynų ir, kad ir kaip būtų gaila, šiukšlynų (daugiau patarimų tėvams apie saugų naudojimąsi internetu galite rasti puslapyje: www.draugiskasinternetas.lt).
Kai kurie tėvai lengva ranka išsižada pareigos rūpintis vaiko laisvalaikiu, sudominti jį prasminga veikla, padėti atrasti ir išskleisti gabumus. Kurį laiką į kompiuterio (ar televizoriaus) ekraną spoksantis vaikas jiems nekelia jokių rūpesčių. Juk tuo metu galima užsiimti savo darbais ar tiesiog pailsėti. Dažniausiai atsitokėjama tik tuomet, kai namus pasiekia įspėjimai apie vaiko nesėkmes moksle, konfliktus su bendraamžiais, apsileidimą kitose jo augimui svarbiose srityse. Kas baisiausia, kad tuomet jau būna labai sunku susigrąžinti patį brangiausią turtą – prarastus gerus santykius tarp tėvų ir vaiko, o kartu ir galimybes pakreipti jo augimą daug palankesne vaga.
Ne kartą teko oponuoti tėvų įsitikinimui, kad ankstyva pažintis su kompiuteriu suteiks jų atžaloms pranašumą prieš jo dar nepažinusius bendraamžius (nors šiais laikais jau labai sunku surasti vaiką, kuris nė karto neprisilietė prie šio daikto). Gal taip ir atsitiktų, jei jūsų mažylis nuo pat pradžių domėtųsi tik lavinamosiomis kompiuterio funkcijomis. Bet dauguma vaikų nori žaisti ir pramogauti. Tad kuo mokinio meistriškai įvaldyti įgūdžiai pasiekti n-tąjį žaidimo „bėk ir šaudyk“ lygmenį padės jam atlikti penktos klasės informacinių technologijų užduotį, reikalaujančią gražiai apipavidalinti surinktą tekstą? Vidutiniam kompiuterio vartotojui užtenka išmokti greitai surinkti tekstą, jį sutvarkyti teksto maketavimo programa, pažinti matematinės skaičiuoklės bei duomenų lentelių kūrimo principus, sugebėti rasti reikiamą informaciją internete, įsiminti komunikacijos priemones (elektroninis paštas ir pan.). Viso to lengviausiai išmokstama tuomet, kai susiduriama su būtinybe atlikti realias užduotis.
Galų gale kompiuterinį raštingumą galime sugretinti su skaitymo įgūdžiais. Vieni vaikai pradeda skaityti anksčiau, kiti – vėliau. Tačiau galutinis vaiko apsiskaitymo lygis priklausys ne nuo to, kaip anksti jis pažino raides, bet kaip nuosekliai ir su kokiomis knygomis jis bendravo toliau. Panašiai atsitinka ir su kompiuteriu – pradėjus nuo pramogų ne visuomet atsiranda noro ir pastangų atrasti kitas jo galimybes.
Tad trūks plyš stengtis, kad jūsų vaikas netaptų „balta varna“ tarp kompiuteriniais žaidimais besikeičiančių bendraamžių, tikrai neverta. Iš tokių žaidėjų vargu ar išaugs kompiuterių genijai. Juk orientacija į besaikius malonumus ir pramogas atima brangų laiką iš kiek kitokio vaikystės scenarijaus, pagal kurį privalu tarpusavyje derinti užduotis, įvairiapusiškai prisidedančias prie protinio ir emocinio vystymosi, pasaulio pažinimo, aktyvios fizinės veiklos, mokymosi tiesiogiai bendrauti.
Norėdami savo mažamečiui gero, neturėtume skubėti jam dovanoti kompiuterio ar sodinti prie jau turimo namuose. Prieš tai reikėtų pasverti visus „už“ ir „prieš“. Šis brangus žaislas yra vienas iš tų, kuriais būtina naudotis su saiku. Tokią nuostatą ir turėtume stengtis perduoti savo vaikams.
Šaltinis: www.bernarddinai.lt 2011-12-21