Vieną vakarą bažnyčioje susirinko paauglių ir jaunesnių vaikų grupės. Stebint pastoriui Abramsui ir jo žmonai, mažesnieji prisiminė keletą Biblijos eilučių, kėlė savo mažas rankeles, norėdami atsakyti į klausimus, ir kartais nustebę teiraudavosi: „Kas buvo Dievo mama?", „Ar Jėzus yra Dievas?",

„Šventasis Patrikas naudojo dobilo lapą, norėdamas paaiškinti Trejybę. Ar tai reiškia, kad tas lapas neša laimę?", „Jeigu pradžioje nebuvo nieko, tik tuštuma, tai kaip Dievas galėjo kvėpuoti? Ir ką Jis valgė?"

Pastorius Abramsas turi humoro jausmą ir tvirtai tiki tuo, ką pamokslauja. „Nėra taip, kad anksčiau mes nemokėme jų Šventojo Rašto tiesų,- sako jis, - bet vaikai greitai įsimena ir tvirtai laikosi to, ką girdi iš draugų ar per televizorių. Taigi kiekvienais metais aš sakau: „Mes viską nutrinsime ir pradėsime nuo švarios lentos".

Antrame aukšte mėgstamiausias eilutes iš Biblijos aptarinėjo paaugliai. 14-metis Jonas citavo eilutes iš Jozuės knygos: Būk stiprus ir drąsus <...> Atsimink, ką įsakiau, - būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi" (Joz 1, 6-9). Vėliau, paklaustas, ar svarbu lankyti bažnyčią, jis atsakė „Taip", bet negalėjo paaiškinti, kodėl. „Aš ateinu išmokti, - ištarė Jonas, - bet daug dalykų nesuprantu".

Kalbėdamas su krikščionimis vaikais apie jų religinius įsitikinimus, susiduri su daugybe įvairių idėjų. Kitaip tariant, pokalbiai su jaunais žmonėmis apie jų tikėjimą labai panašūs į tokius pokalbius su suaugusiais. Kaip ir mes, daugelis vaikų tiki tuo, ko jie buvo mokomi ir ką yra patyrę, pagal tai, kiek jie tai supranta.

11-metė Paulina kai kuriais teiginiais neabejoja. „Dangus yra ten, kur yra mūsų dangiškasis Tėvas, ir jis skirtas geriems žmonėms. Pragaras yra vieta, kurioje yra velnias, ir jis skirtas blogiems žmonėms, - sako ji. - Jei nori patekti į dangų, turi būti krikščionis, paklusti Dievui, būti geras ir elgtis kaip krikščionis".

Jos 13-metė sesuo į pateiktus klausimus atsakė panašiai kaip ir daugelis jos bendraamžių, o paklausta apie bažnyčios lankymo svarbą, įspūdingai patikino: „Bažnyčia yra labai svarbi, bet ne jos lankymas daro tave krikščioniu. Svarbu tai, kuo tu tiki".

Taip, tai tiesa. Iš daugelio pokalbių su šiais jaunuoliais paaiškėjo, kad jų tikėjimas labai stipriai priklauso nuo to, kuo tiki jų tėvai ir mokytojai, ko jie moko ir kaip tai įgyvendina.

Bauginantys pamąstymai

Kaip užauginti vaiką krikščioniu? Kaip tėvams atrasti tą viduriuką tarp griežtų religinių nurodymų ir nuoširdaus, asmeninio tikėjimo, kurį vaikai galėtų perimti?

Vyresnysis Paulinos brolis Saulius, kuriam 19 metų, studijuoja koledže, pirmame kurse, ir gyvena toli nuo namų. Jis lanko kitos denominacijos bažnyčią nei jo šeima, ir, kaip sako jo mama, turi „keistų" minčių. Jis yra entuziastingas kompiuteristas ir labai nesijaudina dėl to, kaip gyventi, nes tiki, kad esame „užprogramuoti". „Nemanau, kad mes galime rinktis, - sako jis. - Darome tai, ką turime daryti. Nemanau, kad sąžininga smerkti kitaip tikinčius ir nesuprantu, kaip Dievas gali teisti žmones dėl to, ką daryti jie buvo sukurti. Bet man ir nereikia suprasti".

17-os metų Larisa taip pat priėjo prie išvadų, kurios baugina jos tėvus. „Manau, kad daug dalykų, kurių mane mokė bažnyčioje ir krikščioniškoje mokykloje, buvo paprasčiausiai istorijos, sukurtos tam, kad mus įbaugintų ir priverstų paklusti. Biblija yra vertinga, nes ji parodo, kaip gyventi gerą gyvenimą, bet aš manau, jog kai suaugi, tau nerūpi nei dangus, nei pragaras", - sako ji.

Karolis, kuriam 18 metų, vis dar gyvena su mama ir koledže yra naujokas. Vaikinas neatmetė šeimos ir bažnyčios įskiepyto mokymo apie tikėjimą, bet turi klausimų. „Yra daug dalykų, kurių esame mokomi apie Dievą ir Bibliją, bet iš kur tai žinote? Manau, kad turime to išmokti gyvendami. Negali visada žinoti, kas yra gerai, o kas blogai. Tenka žiūrėti į aplinkybes. Žmonės gali paaiškinti, kas yra gerai jiems, bet tu pats turi klysti ir įsitikinti".

Kelios dvasinės sumaišties priežastys

Šie krikščioniškose šeimose užaugę, bet skeptiškai krikščioniškų tiesų atžvilgiu nusiteikę jaunuoliai nėra vieninteliai. Tyrinėtojas Džordžas Barna atkreipė dėmesį į keletą gąsdinančių tendencijų tarp jaunų tikinčiųjų. „Daug paauglių kupini gerų norų, bet neturi teisingo tikėjimo, o tai veda prie blogų pasirinkimų ir dvasinės sumaišties", - sako jis.

Kodėl? Kaip atsirado ta praraja tarp biblinės tiesos ir mūsų vaikų įsitikinimų? Tėvai ir tarnautojai, kurie tiesiogiai prisidėjo prie vaikų mokymo, užtikrins, jog pateikė teisingą informaciją. Tad kodėl jaunuoliai neperima vyresniosios kartos tikėjimo, o kartais jį visiškai atmeta?

Pastorius Abramsas įsitikinęs, kad daugelis jaunuolių pasiteisina tuo, kad Dievas jiems nėra realus. „Daug vaikų į Dievą žiūri kaip Houmeris Simpsonas, - sako jis. - Houmeris vadina Dievą savo „mėgstamiausiu išgalvotu veikėju". Daugelis vaikų nežiūri į Dievą kaip į asmenį, kuriam jie turės duoti apyskaitą. Kai jauni žmonės neturi tvirto absoliučios tiesos ramsčio, į kurį galėtų atsiremti, viskas tampa reliatyvu, priklauso nuo sąlygų ir aplinkybių. Jų pamatas netvirtas, todėl jie dvejoja."

Paauglių krizių centro savanoris Džeimis su tuo sutinka. „Matau, jog daugelis vaikų, užaugusių bažnyčioje, žiūri į Dievą, kaip į suaugusiųjų sukurtą personažą: panašiai kaip į dantukų fėją ar Kalėdų senelį. Daug vaikų netiki Biblija ir netiki, kad mes ja tikime, - sako jis. - Paaugliai, su kuriais dirbu, stebisi, matydami, kad aš laikausi savo įsitikinimų, juos stulbina, kad tai man nėra tik kalbos".

Dar viena problema, į kurią atkreipė dėmesį Glorija, vieniša motina ir mokytoja, yra tai, kad krikščionys jaunuoliai nemato Dievo kaip stiprybės šaltinio. „Daugelis mūsų vaikų neišmoko pasitikėti Dievu, nes mes leidome jiems pasitikėti ir būti priklausomiems nuo mūsų, - sako ji. - Žinoma, mes nenorėjome, kad jiems ko nors trūktų, todėl išmokėme juos ne prašyti ar pasitikėti Dievu, bet tikėtis, kad mes jais pasirūpinsime." Glorija tiki, jog vaikai, kurie mato, kaip jų tėvai pasitiki Dievu, labiau pasitikės Juo, kai jiems patiems iškils sunkumų.

Lavinkite, bet neverskite

Glorija sako, kad didžiausias iššūkis, perduodant savo tikėjimą sūnui, - nekartoti tėvų klaidų. „Aš buvau išauklėta žiūrėti į Dievą kaip į autoritetingą asmenį, todėl taip pradėjau auklėti ir sūnų - Dievui reikia paklusti, neužduodant jokių klausimų. Tačiau netrukus supratau, kad Biblija ragina mus lavinti, mokyti vaiką, bet ne versti jį daryti tai, ką jis turėtų. Tai reiškia nereikalauti, kad vaikas galvotų ir elgtųsi taip, kaip aš.

Mano sūnus dažnai klausdavo, kodėl aš tikiu tuo, kuo tikiu, ar tai man tikra. Jo klausimai padėjo augti ir mano tikėjimui".

Filipas Rydas augina sūnų ir dvi dukras. Jis rūpinasi savo vaikais, bet dėl jų pasirinkimų nusiteikęs filosofiškai. „Turite suprasti, kad vaikai turi atbaigti savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami (Fil 2, 12). Taip, jie atmes daug dalykų, kas jums atrodo labai svarbu, tačiau jūs tegalite mylėti juos ir leisti jiems žinoti, kuo jūs tikite. Melskitės už juos ir tikėkite, kad jų širdyse įsodintas Dievo žodis nuves juos į tiesą".

Pastorius Abramsas augina tris vaikus. Jis truputį nerimauja dėl vyriausiojo, kuris išvykęs mokytis negali rasti tinkamos bažnyčios, ir džiaugiasi, kad vidurinysis jau atrado bažnyčią ir, atrodo, ten įsitvirtino. „Nenorėjau vaikų versti tikėti, norėjau tik juos nukreipti, - sako pastorius. - Kai jie būna mūsų namuose, jie eina į bažnyčią. Noriu, kad jie patys ieškotų Viešpaties ir Jį atrastų".

Ateina laikas, kai vaikai nebepriima nusistovėjusių atsakymų arba ignoruoja pastebimus nesuderinamumus. Galiausiai, jaunuolis turi suvokti tikėjimo esmę, jiems reikia to, kas tikra ir patikima, užtikrinta bei praktiška, ir jeigu šito jie neranda savo tėvų ir mokytojų tikėjime, daug jų atsisakys savo vaikystės įsitikinimų.

Manau, Glorija pasakė tikrai gerą mintį: „Turime pasakoti ir mokyti savo vaikus Dievo tiesos, bet geriausia, ką galime padaryti, - tai leisti jiems pamatyti, kaip gyvena žmogus, kuris nuoširdžiai myli ir ieško Dievo".

Kelias į tikrumą

Štai keletas patarimų, kurie padės diegti vaikams tvirtus įsitikinimus:

• Ištirkite savo tikėjimą. Gali pasirodyti, kad jūs ne visiškai suprantate, kodėl tikite tuo, kuo tikite. Jeigu taip atsitiktų, žinokite, kad taip atsitiko ne tik jums. Tačiau jeigu mes, suaugusieji, ketiname įdiegti vaikams tvirtus įsitikinimus, pirmiausia patys turime tokius turėti.

• Inicijuokite su vaikais nuoširdžias, atviras diskusijas apie tai, kuo jie tiki (būkite pasiruošę siurprizams). Stenkitės nekritikuoti ir netaisyti, nes kitą kartą jie jau ne taip lengvai atvers širdį.

• Pabrėžkite Tiesos prigimtį. Moralinė ir dvasinė tiesa nėra tik abstrakti ar filosofinė mintis; ji labai konkreti, nes Tiesa yra Asmuo. Ji geriausiai suprantama kaip asmuo, o ne daiktas. Stenkitės savo diskusijas apie tai, kas gerai ir blogai, teisinga ir klaidinga, suderinti su tiesa, kuri atsiveria Jėzuje Kristuje!

• Kiek įmanoma venkite mokyti tiesos, kurios negalite pritaikyti. Visa, ko Raštas mus moko, turi vieną svarbią giją - tai artimas, tikras bendravimas su Dievu. Kai pasakojate ar mokote biblinių istorijų, paaiškinkite, ką ta istorija atskleidžia apie Dievo troškimą su mumis bendrauti.

• Pasiaiškinkite su vaikais, kaip jų tikėjimas Dievu atsako į esminius gyvenimo klausimus: Kas aš esu? Kodėl čia esu? Kur aš einu?

Iš žrn. „Moody" (2003 m. kovas/balandis)

vertė Jurgita Tirūnienė

Komentarai