Vieną sekmadienio rytą, kai mes su žmona Sende ir penkerių metų dukrele Sarita važiavome į bažnyčią, ji pasidomėjo: „Mama, ar visi eina į bažnyčią?" Sendė atsakė: „Ne, kai kurie žmonės į bažnyčią neina". Sarita pagalvojo ir vėl paklausė: „Ar Dievas myli visus?" „Taip, Jis myli visus, - pritarė Sendė ir tęsė: Liūdna... Dievas myli visus, tačiau kai kurie neatsiliepia į Jo meilę. Viena iš priežasčių, kodėl mes einame į bažnyčią, yra ta, kad norime būti su tais, kurie myli Dievą, ir taip stiprinti savo tikėjimą". Keletą minučių pasvarsčiusi, Sarita pastebėjo: „Jei Dievas myli visus, bet kai kurie neatsako į Jo meilę, tai jie yra tikri storžieviai".

 Saritai nedavė ramybės svarbiausias klausimas, kodėl tiek daug žmonių neatsako į Dievo meilę. Nors ji klausė apie bažnyčios lankymą, bet iš tiesų klausimas turėjo gilesnę prasmę. Sendė atsakė Saritai tiek, kiek ši paklausė, tačiau paskui praplėtė atsakymą, paaiškindama, kodėl tikintiesiems svarbu kartu garbinti Dievą. Paskutinis Saritos pastebėjimas buvo nepaprastai įžvalgus ir teologine prasme teisingas.

 Vaikai yra puikūs stebėtojai, tačiau ne visuomet jiems sekasi padaryti teisingas išvadas. Jie mato faktus, tačiau ne visuomet teisingai juos supranta. Pavyzdžiui, jei vaikai negauna atsakymo į konkrečią maldą, jie gali padaryti klaidingą išvadą, kad Dievas jų nemyli. Klausydami vaikų pastebėjimų bei atsakydami į jų klausimus, mes galime padėti jiems geriau suvokti įvairius reiškinius. Jei aiškinsime vaikams, kad malda nėra skirta vien tam, kad prašytume Dievo to, ko užsigeidžiame - net jei tai ir geri dalykai, - tai bus vertinga, jų tikėjimą stiprinanti pamoka.

Atidžiai klausykis ir būk sąžiningas atsakydamas

 Mūsų, suaugusiųjų, užduotis yra išmokti atidžiai klausytis, ko klausia vaikai. Kartais turime net pasitikslinti, ar teisingai supratome klausimą. Nebijokime paklausti: „Apie ką tu mąstai? Papasakok man". Jei neišmoksime išgirsti, nesuprasime, ką jie iš tikrųjų nori sužinoti, ir atsakinėsime į tai, ko jie tuo metu neklausia.

 Formuluodami atsakymą, turime iš karto atsižvelgti į vaiko amžių. Siekime balanso: pateikti teologiškai teisingą ir vaikams suprantamą atsakymą.

Norėdami apsaugoti vaikus nuo dviprasmybių arba siekdami stiprinti jų tikėjimą, mes kartais galime duoti atsakymą, kuris, patys žinome, nėra visiškai teisingas ir negali būti vienareikšmiškas. Štai klausimo pavyzdys: „Jei pasitikiu Dievu, ar visuomet būsiu laimingas?" Kyla pagunda atsakyti: „Taip, mielasis, jei seksi Dievu, visuomet būsi laimingas". Tačiau sąžiningiau būtų atsakyti taip: „Gyvenimas kartais gali būti labai sunkus, ir netgi pasitikinčius Dievu aplanko liūdesys. Tačiau net tada Dievas myli ir visuomet padeda". Vaikai tikrai supras sąžiningą atsakymą, jei jame yra bent lašelis vilties. Antra vertus, neapdairus atsakymas - „Tu visuomet būsi laimingas, jei seksi Dievu" - suteiks vaikui netikrą viltį, kuri ateityje, vaikui patyrus, kad gyvenimo realybė neatitinka to, ko jis buvo mokomas, gali sukelti tikėjimo krizę.

 Kaip elgtis situacijose, kai stengiamės nuoširdžiai atsakyti į vaiko klausimą, tačiau mūsų sakoma tiesa vaikui gali būti pernelyg žiauri ir gali turėti neigiamų pasekmių? Pvz., žiauru pasakyti vaikui, kad jo augintinį kažkas užmušė ar jis žuvo po mašinos ratais. Nors tai ir yra tiesa, tačiau labai skausminga ir žiauri. Teologinės tiesos taip pat gali būti žiaurios vaiko ausiai, todėl turėtume jas pritaikyti pagal vaiko amžių. Atsakykime sąžiningai, tačiau būkime jautrūs.

Atsakant į klausimus

Pažvelkime į keletą vaikų užduotų klausimų. Užrašiau ir galimus atsakymus. Atsakymų nereikia mokytis atmintinai. Visi atsakymai yra teisingi, tačiau ne visi tiesiogiai atsako į klausimus, bet nukreipia vaikų dėmesį į gilesnius dalykus, kuriais remiasi supratimas apie Dievą ir Jo veikimą pasaulyje. Mano pateikti atsakymai skatina vaikus mąstyti apie Dievo charakterį, pabrėžiant, kad galima Juo pasitikėti net ir tuomet, kai sunku suvokti Dievo veiksmus. Dievas yra labai didelis ir kartais sunkiai suprantamas, tačiau tuo pačiu metu Jis yra labai geras. Taigi siekiu parodyti, kad esame pašaukti visuomet pasitikėti Dievu, o ne visuomet Jį suprasti. 

 Mano pateikti atsakymai yra trumpi ir aiškūs, nes skirti ikimokyklinukams. Ilgi atsakymai daugiau trikdo vaiką nei jam padeda. Visgi turime atsižvelgti į kiekvieno vaiko unikalumą. Vienus patenkins trumpas atsakymas, kiti bus daug smalsesni ir ims klausinėti daugiau. Kiekvienu atveju tebus vaiko valia. Neišsiplėskime kalbėdami daugiau nei vaikas klausia, antra vertus - būkime jautrūs ir pasiruošę atsakyti į klausimus, kuriuos vaikas užduos gavęs pirmąjį atsakymą. Žinoma, kai kurie atsakymai gali būti per daug sudėtingi, tuomet pasakykite, kad jis tikrai tai supras, kai paaugs.

Kur yra dangus? Kur yra pragaras? Kaip aš pateksiu į dangų?

Dangus yra ten, kur Dievas. Pragaras yra vieta, esanti labai toli nuo Dievo. Kai mirsi, Dievas paims tave pas save į Dangų.

 Ar aš galėsiu su savimi pasiimti mėgstamą žaislą?

Danguje Dievas duos viską, ko tau reikia ir ko nori. Mums nereikės nieko pasiimti.

Ar mano naminis gyvūnėlis, kuris mirė, eis į Dangų?

Dangus yra skirtas žmonėms. Tačiau Dievas pažadėjo, kad viskas, ko žmogui reikia, kad būtų laimingas, bus Danguje. Dievas tikrai neapvils.

Ar senelis ir močiutė bus Danguje? Ar visi žmonės eina į Dangų?

Visi, kurie pažįsta ir myli Jėzų, bus Danguje. (Jeigu yra aišku, kad seneliai buvo netikintys: Pasitikėkime Dievu, kad Jis pasielgs teisingai.)

Kodėl negaliu nueiti į Dangų dabar?

Dievas paima mus į Dangų, kai ateina laikas. Dabar Jis nori, kad tu būtum čia, su manimi.

Ar Dievas yra? Aš Jo nematau.

Dievas yra visur, net ir čia, šalia mūsų. Mes nematome oro, tačiau jis yra, nematome ir Dievo, tačiau Jis yra čia.

Kaip atrodo Dievas? Ar jis moteris, ar vyras?

Jėzus pasakė, kad Dievas yra Dvasia. Tai reiškia, kad Dievas neturi kūno ir nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra kitoks nei mes.

 Kas yra Trejybė?

Mes kalbame apie Dievą kaip apie Trejybę. Tai reiškia, kad Dievas yra nuostabus ir sunkiai suvokiamas. Yra vienas Dievas, ir Jis yra Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Dievas yra paslaptingas, tiesa?

Kur yra Jėzus?

Jėzus yra su Dievu, danguje, ir laukia tos dienos, kai mes būsime kartu su Juo. Tačiau Jėzus pažadėjo, kad vieną dieną Jis sugrįš į Žemę. Ar tai ne nuostabu?

Kaip Jėzus atrodo? Ar Jis didelis?

Jėzus atrodo kaip žmogus. Jis tokio dydžio kaip žmogus. Jėzus yra labai geras, vaikus mylintis žmogus. Mes tiksliai nežinome, kaip Jėzus atrodė, kai gyveno Žemėje.

Kai aš padarau ką nors bloga, ar Dievas vis tiek mane myli?

Taip, Dievas myli tave net ir tada, kai esi neklusnus. Tačiau Dievas nori, kad elgtumeisi gerai.

Ar Dievas myli „blogiečius"?

Dievas myli kiekvieną ir nori, kad žinotume, jog darydami bloga pirmiausia kenkiame sau. Dievas liūdi dėl „blogiečių", nes būdami blogi jie kenkia sau ir kitiems. Dievas myli „blogiečius", tačiau jų elgesys jam nepatinka.

Kodėl Dievas sukūrė velnią?

Yra daugybė dalykų, kuriuos daro Dievas, o aš nežinau, kodėl. Tačiau Dievas yra labai sumanus ir labai geras, taigi mes galime pasitikėti Juo netgi, kai nežinome, kodėl Jis daro kai kuriuos dalykus.

Ar blogi dalykai nutinka todėl, kad Dievas ant manęs pyksta?

Dievas niekuomet nieko nedaro dėl to, kad būtų ant mūsų supykęs. Tačiau kartais Dievas leidžia, kad mums nutiktų kažkas bloga. Dievas pažadėjo visuomet būti su mumis ir mums padėti - netgi tada, kai kažkas nutinka.

Ar eiti į bažnyčią ir būti krikščionimi yra tas pats?

Būti krikščionimi reiškia tikėti Kristumi ir gyvenime sekti Jo mokymu. Jei mes tik lankome bažnyčią, bet negyvename taip, kaip mus moko Kristus, mes nesame tikri krikščionys. Jei tikime Kristumi, stengsimės gyventi taip, kaip moko Jėzus.

Pasitikėjimas Dievu

Kartą vakarieniaujant mano dukra Heilė (tuomet dar naujokė gimnazijoje) pareiškė: „Mano mokytojas ant manęs supyko". Kai pasiteiravau, kodėl, ji paaiškino: „Aš paklausiau, ar jis ateistas. Jis atrėžė, kad jo tikėjimas - ne mūsų reikalas". „Ir ką tu atsakei?", - pasidomėjau. „Pasakiau, kad tai kaip tik yra mūsų reikalas, nes tikėjimas daro įtaką tam, kaip dėstomas dalykas". Jis atsakė: „Taip, aš ateistas." „Taip ir maniau" - atsakė pasipiktinusi mano dukra.

 Aš nustebau, kad ji suprato, jog pasaulėžiūra daro įtaką istorijos dėstymui. „Iš kur sužinojai?" - paklausiau. Ji paaiškino: „Tėti, tu visuomet kartodavai, kad mūsų tikėjimas formuoja požiūrį į įvairius dalykus". Neprisiminiau, kad kada būčiau mokęs vaikus šio principo, tačiau prisiminiau pokalbius prie pietų stalo, kai su Sende ir vaikais aptardavome tikėjimo ir gyvenimo klausimus. Manau, Heilės sugebėjimas atpažinti mokytojo požiūrį ir jo neišsigąsti iš dalies buvo mūsų pokalbių rezultatas.

 Galiausiai, atsakydami vaikams, turime juos patikinti, kad ne visuomet žmogus gali suprasti Dievą ir paaiškinti, kodėl Jis elgiasi vienaip ar kitaip. Mūsų užduotis yra ugdyti vaikų tikėjimą. Dievo užduotis yra dvasiškai atgimdyti mūsų vaikus, kad jie taptų tikinčiais. O mes darome geriausia, ką galime, suprasdami, kad Dievas keičia jų širdis, artindamas prie savęs. Neprivalome išsamiai atsakyti į visus vaikų klausimus, tačiau turime nukreipti jų žvilgsnius į mylintį dangišką Tėvą, kuriuo galima pasitikėti, net kai Jo nesuprantame. Vaikai suvokia jausmus taip pat stipriai, kaip ir mintis. Jei padėsime vaikams pajusti, kad Dievas yra geras ir patikimas, tai bus geriausias atsakymas į visus klausimus.

Iš „Trinity Magazine" (2006 m. ruduo)

vertė Rasa Malakauskienė, Daina Saulytienė, Elena Kaminskienė

Komentarai