Aronija
1901-12-13 / Vilija Ivanovienė
Šie juodi obuoliukai dažnai painiojami su medlievomis arba šermukšniais. Kitaip negu medlievų, aronijų žiedai pilni bičių, jų vaisiai prinoksta beveik vienu metu ir yra palyginti sultingi. Juodvaisės aronijos vaisiai valgomi, bet traukia liežuvį. Juose labai daug įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų, galima virti uogienes, džemus, ruošti saldžius patiekalus kartu su kitais vaisiais ar uogomis. Šviežios aronijos uogos ir sultys žadina apetitą, didina skrandžio sulčių rūgštingumą ir mažina kraujospūdį. Tai puikus vitamino C šaltinis.
Šie krūmai geriausiai auga lengvuose ir drėgnuose priemuoliuose, nepakenčia stovinčio vandens. Sausuose smėlynuose ir pelkynuose neišgyvena. Mėgsta saulę, pakenčia persodinimą, atsparios ligoms ir kenkėjams. Gražios visą vasarą - kai skleidžiasi oranžiniai raudoni lapukai, žydi, brandina "uogas" ir nusidažo rudens spalvomis.
Sodinama rudenį, nes pavasarį labai anksti pradeda sprogti. Tačiau prireikus galima persodinti ir pavasarį, su sprogstančiais lapais, paskui gausiai laistyti.
Aronijos atsparios šalčiui. Jas reikia retinti, nes greitai sutankėja. Suaugusiame krūme paliekama ne daugiau kaip 10-12 stiprių ūglių. Kasmet išpjaunami ligoti, nudžiūvę ir silpni ūgliai. Senesnės kaip 7 m. amžiaus šakos taip pat išpjaunamos, nes dera prasčiau. Labai senus ir sutankėjusius krūmus galima atjauninti - visas šakos nupjauti iki žemės. Ataugusios šakos retinamos, kad keras vėl nesutankėtų. Kas keletą metų galima nupjauti visas šakas per metrą nuo žemės. Tuomet jau antraisiais metais krūmas vėl pradės gausiai derėti, o uogos bus stambesnės. Taip aronijas galima genėti nuo 10-11 m. amžiaus kas 4-5 metai.