Persodiname pušį
1901-12-13 / Sonata Aleksandravičienė
Neseniai teko persodinti gražuolę pušaitę. Kadangi ji trukdė namo statybai, teko truputį "patraukti", bet nesinorėjo jos prarasti - juk medžiai auga lėtai. Šiai pušaitei 7 metai. Traktorius, iškasęs gilią duobę persodinimui ir išrovęs su kaušu pušaitę, po truputį perkėlė į kitą vietą, prie tvoros. Du vyrai vos pajudino, kai teko gražiai duobėje įstatyti. Užkasę šaknis, gausiai palaistėme vandeniu. Tikimės, kad prigis. Kol kas tikrai žaliuoja, tik viršūnės palinko.
Niekada negalvojau, kad tokius "pagyvenusius" medžius galima sėkmingai persodinti. Bet, pasirodo, tikrai įmanoma juos išsaugoti, tik reikia gerai paruoti žemę.
Mūsų sklype taip pat auga pušaitės. Kadangi vienoje vietoje teko pakelti žemę, tai aplink jas irgi stipriai pasikėlė gruntas. Ką daryti? Kaip išsaugoti jau paūgėjusius medžius? Teko skaityti žurnale, kad medžiai labai nemėgsta, kai keičiasi grunto lygis aplink jų šaknis (padaugėja žemės arba atvirkščiai - sumažėja). Siūloma jas drenuoti, apipilant akmenukais, kad tokiu būdu gautų oro. O mano vyras štai ką sugalvojo: aplink pušaitę įkasė kibirą ir ten dar reikėtų pripilti akmenukų. Tokią idėją jis parsivežė iš Palangos - prie vienų poilsio namų augo senos pušys, bet po statybų teko prie namo pakelti žemę. Kad nežūtų senutės pušys, aplink jas buvo išbetonuoti apskritimai ir jie pripildyti akmenukais. Medžiai buvo sėkmingai išsaugoti.
Ir mūsų "išgelbėtos" pušaitės mus džiugina, gražiai žaliuodamos prie lango.