Klausymas vietoj žiūrėjimo
1901-12-13 / Dalia Dijokienė
Televizorius yra baldas, kurio man asmeniškai namuose niekada neprisireikia. Vyresnysis sūnus juo irgi nesidomėjo iki kokių ketverių metų. Paskui atrado, kad šita „dėžė“ gali būti ir įdomi. Dabar jau tenka pasukti galvą, kaip trumpinti sėdėjimo prie TV laiką.
Kartą šovė galvon išganinga mintis. Sakau: „Vaikai, mes ne žiūrėkime, o klausykimės“. Susiradome klasikinės muzikos kompaktą ir užsidėjome. Vyresnėlis išsirinko porą labiausiai patikusių melodijų. Joms grojant kūrė šokius ar tiesiog skraidė po namus, mažasis išsijuosęs mėgdžiojo brolį (vyresniam berniukui šešeri metai, jaunesniam – dveji). Pirmą vakarą šitoks muzikos „klausymasis“ truko kokias tris valandas – vaikai buvo šlapi, mano galva kvadratinė
, bet TV buvo pamirštas.
Vėliau sugalvojome įvairių improvizacijų ir žaidimų klausantis klasikinės muzikos. Štai keletas jų:
* mušame ritmą pasirinkę namie esančius „muzikos“ instrumentus (lazdeles, šaukštus ar tiesiog delnais);
* kiekvienas iš žaidžiančių pasirenka kokį nors instrumentą, girdimą įraše, ir tuomet, kai išgirsta savo instrumentą, popieriaus lape piešia susitartas figūras ar linijas;
* kuriame trumpas pasakas/istorijas, kurios asocijuojasi su girdima muzika;
* tiesiog šokame (dažniausiai šoka vaikai, mes žiūrim 
).
Dabar mes kartais ir DVD filmukus „žiūrime“ klausymo būdu – išjungę vaizdą (irgi visai įdomu).