Žvejyba – ramybės metas
1901-12-13 / Jurgita Statulevičienė
Niekada nagalvojau, kad mano be galo aktyvus vaikinukas, kuriam dabar jau septyneri, pamėgs žvejoti. O žvejojant bus tylus ir susikaupęs kaip niekada 
.
Štai ir dabar jau laukiame, kada grįš sesė iš stovyklos, – meškerės jau paruoštos ir galėsime lėkti visi pas prosenolį į sodybą.
Pačios gražiausios akimirkos praėjusią vasarą buvo prosenolio ir proanūkio žvejybos metas, kai jie nieko aplink nematydami, tik jausdami vienas kitą ir suprasdami iš pusės žodžio, bandė sugauti pačią, pačią...žuvį 
. Nuo kranto prisimėgavau stebėdama juos ir fotografuodama, fiksuodama kiekvieną akimirką, kuri tokia trapi, trumpa ir labai žavinga... Gražu matyti, kaip nelieka amžiaus ar kartų skirtumo, o lieka profesionalų kalbos apie patį teisingiausią žuvies gaudymo būdą, kuris "sugriūna" esant blogam orui
.
Ir nors iš šios žvejybos pavyko parsivežti tik du ešeriukus, bet ir mano sūnaus, ir senolio akyse švietė toks pasididžiavimas vienas kitu, – atrodė, kad vežamės žuvies tiek, jog galėtume išmaitinti pusę kaimo
.
Labai laukiu to savaitgalio, kai vėl trumpam susibėgę proanūkiai, kartu su prosenoliu ir jo išmintimi, galės pasimėgauti vienas kito buvimu ir žvejybos malonumais.
Norėtųsi palinkėti visoms šeimoms pabuvimo kartu akimirkų. O užbaigsiu viena gražia patarle:
,,Jei šeimoje yra senolis, vadinasi, šeimoje yra brangenybė“.