Stalo žaidimas – ramybė namuose
1901-12-13 / Sonata Aleksandravičienė
Kadaise turguje vaikams nupirkome stalo žaidimą su transformeriais. Kaip ir visi vaikai, kurį laiką maniškiai pažaidė, o vėliau jis liko gulėti kambaryje. Mažasis kartais išmetydavo pinigėlius, todėl vieną dieną neapsikentusi susiruošiau padaryti tvarką: kartoninę lentelę su transformeriais palikau, o dolerius su visa dėže įgrūdau į pečiuką sudeginti...
Tačiau kaip tyčia, tą dieną vaikai bežaisdami "Stuku stuku" (t.y. slėpynių):), kaktomušom susidaužė galvas. Smūgis buvo toks stiprus, kad vyresnėliui iššoko slyvos dydžio gumbas kaktoje, o antajam mėlynė taip pat kaktoje. Na ir vaizdelis – o mums už kelių dienų į vestuves eiti... DAr gerai,kad nenukentėjo kaimynų vaikai:). Gerai, kad žinojau būdą, kaip išgelbėti kaktą, kad neliktų ar bent jau mažesnė būtų mėlynė - ogi reikia perpjauti žalią bulvę ir ją pridėti prie gumbo.
Štai tuomet ir sumąsčiau vaikus nuraminti – t.y. atnešiau "nurašytąjį" stalo žaidimą ir susodinusi vaikus ant kilimėlio liepiau ramiai pažaisti, kad nurimtų sumuštos galvytės. Ir įvyko stebuklas: vaikai taip susidomėjo, kad žaidė gal dvi valandas:). Nuo tos dienos jie kasdien lauke ant kilimuko žaidžia ir žaidžia šį žaidimą – jau vos ne ritualas tapo pažaisti su transformeriais:). Na, o man tuomet ramu, žinau, kad jie užsiėmę ir nieko nesusižeis. Be to, jiems tikrai labai smagu, o mažesnieji dar ir dolerius skaičiuoti išmoks. Dviguba nauda:).