Triušelis Šlepsis
1901-12-13 / Vilma Varkulevičienė
Triušelį, vardu Šlepsis, mums padovanojo draugai.
Visada maniau, kad triušiai labai kvaili padarai, tačiau Šlepsis nustebino savo „intelektu“. Jis moka pats atsidaryti narvo dureles. Moka parodyti, jog nori ėsti – tada baksnoja snukučiu į koją ir labai greitai laksto aplinkui.
Labai mėgsta, kai jį glosto, tada atsigula ir nejuda.
Triušelis švelnus ir minkštas, todėl jį glostyti tikrai malonu.
Prižiūrėti nėra sudėtinga. Jį šeriam ryte ir vakare, specialiu triušių ėdalu, duodam žolės, morkų, salotų, obuolių žievelių. Dar reikia išvalyti narvą, pasirūpinti, kad gertuvėje netrūktų vandens ir kiekvieną dieną nors po valandą leisti triušiu laisvai pabėgioti.
Kadangi turim savo pievos, tai jis, prižiūrimas vaikų, laksto lauke. Kartą buvo pabėgęs, bet išgirdęs mūsų balsus (visai kaip šuniukas) grįžo iš kaimynų daržo.
Kartą buvom pamiršę, kad jis graužikas ir palikom be priežiūros kambaryje, tada sugraužė laidus ir apgraužė poroloninio čiužinio kampus.
Šiaip tikrai draugiškas ir mielas gyvūnėlis, nors man labiau norėtųsi šuniuko.