Mūsų Vega
1901-12-13 / Monika Misiūnienė
Prieš gerą mėnesį įsigijome katytę.
Prieš šį įvykį buvo daug apmąstymų, ar tikrai mūsų šeimai reikia permainų...
Visų pirma kurį laiką svarstėme (svarstymai vyko daugiausia su vyresniąja dukra, vyras davė bendrą pritarimą ir to pakako 
), kokios veislės norėtume – kad tai būtų naminė, rami, inteligentiška, neagresyvi katė. Man nepatinka ilgi visur besimėtantys plaukai, todėl norėjosi trumpaplaukės katės, be to – kad nebūtų stipraus medžioklės instinkto, ir katė naktį miegotų, o ne per palanges ir lentynas bėgiotų, taip pat, kad katės balsas negąsdintų kaimynų... Laimėjo britų trumpaplaukė, kuri pagal veislės aprašymus puikiai atitiko reikalavimus.
Pradėjome ieškoti per veislynus, per globos namus, per skelbimus... Kadangi jau nutarėme, kokią veislę rinksimės, o veislynuose su dokumentais kačiukai gerokai per brangūs pasirodė, pasirinkome tarpinį variantą ir pirkome katytę pagal skelbimą. Tikrai neketiname važinėti po parodas, o norėjome įsigyti naują šeimos narį, tai tie dokumentai nelabai ir buvo reikalingi. Ieškojau, ieškojau... Buvau suradusi, išsirinkusi, bet tą katytę mums atsakė – jos labai norėjo kitas žmogus...
Bet labai greitai aplinkybės susidėliojo taip, kad reikėjo apsispręsti per pusę dienos – pagal mano išsiųstą užklausimą paskambino viena šeimininkė, kuri turėjo išvykti į komandiruotę ir skubiai ieškojo naujų namų kačiukams.
Taigi, išėjo taip, kad per vieną dieną teko susipirkti visą inventorių, o kartu ir patį katinuką, tiksliau katytę.
Važiuojant namo su katyte, pati viena sugalvojau vardą. Vega – žvaigždė... Kažkodėl jis man įstrigo ir visai patiko. Dukrytės jį mielai priėmė, tik mažoji sakė – ne, tegul būna Žvaigždė...
Prisipažinsiu atvirai – pirma savaitė nebuvo lengva. Visiems buvo kiek sunkoka priprasti vieniems prie kitų, mažoji Vega dar nesijautė jaukiai ir drąsiai naujuose namuose, tačiau savo reikaliukus tvarkingai darė į tam skirtą dėžutę (buvo pora avarijų, bet aš pati kalta – pakeičiau dėžutės vietą, o ji matyt dar nesuprato, kurgi dingo jos tualetas...). Naktimis užtekdavo nueiti užkloti vaikus, jau katytė nubusdavo ir pradėdavo kniaukti. Patikėkit, buvo dienų, kai gailėjausi savo sprendimo...
Tačiau dabar praėjo mėnuo laiko, katytę jau vežėmės į kaimą, pas veterinarą – skiepyti, daugiau mažiau nusistovėjo dienos ir nakties režimas, visi apsipratome. Katytė išdrąsėjo, laksto ir lentynom, ir palangėm, kartais ir nagučius pasigalanda į sofas, pasisupa ant staltiesės, dantukais pažymi kambarinių gėlių lapus, painiojasi po kojom, žaidžia su vaikais, pakenčia jų išdaigas... Galiu pasakyti, kad juoko namuose padaugėjo kokius 3 kartus. Gal ir neblogas buvo tas sprendimas įsigyti naują šeimos narę?..