Lubos
1901-12-13 / Jurga Apynė
Įsikėlėme į nepilnai įrengtą namą, todėl kelerius metus teko gyventi kambariuose su nedažytomis sienomis ir be „padorių“ lubų. Vis tų pinigėlių pristinga, bet laikui bėgant taip ėmė rėžti akį, kad, būdama namų šeimininkė, neapsikenčiau (juk daugiausia laiko praleidžiu namie), pasiėmiau dažų, volelį ir nudažiau sienas, nors jos tam ir nebuvo paruoštos – nelygios, tik grubiai nutinkuotos.
Na, bet rezultatu esu labai patenkinta – vis smagiau į spalvingą kambarį žiūrėti, tuo labiau, kad kiekvieną sieną nudažiau skirtinga spalva. Prieš dažant reikėjo priklijuoti lipnią popierinę juostelę (yra pirkti nestipriai limpančių), kad sujungimai būtų lygūs, taip pat pridengti elektros lizdus, palanges, radiatorius, kad nenusidažytų kas nereikia. Puiku, kad yra bekvapių dažų, tik su tokiais galėjau dirbti, nes namie kartu su manim buvo du mažyliai.
Būtinai reikėjo pakabinamų lubų, todėl namų šeimininkės įgūdžių čia neužteko, teko kviestis meistrą. 
Vėlgi, stengėmės kuo labiau susispausti ir ieškojome pigiausio ir priimtiniausio varianto. Ir pagaliau radom! Vietoj brangių plokščių, kurios dedamos pakabinamoms luboms, ėmėme OSB – presuotų pjuvenų plokštę. Man ši plokštė tiko ne tik savo kaina, bet ir išvaizda, ateity, manau, dar kur nors ją panaudosiu. O plokštę supjaustyti kvadratėliais ir sudėti apsiėmė vyras, tik reikėjo specialaus įrankio tai plokštei pjaustyti (parduotuvės taip pat teikia šią paslaugą). Dar reikėjo išpjauti apvalias skylutes įleidžiamoms lemputėms – taip pat su specialiu įrankiu, daugelis vyrų tai išmano. O paskui, kaip kokioj dėlionėj, dėjom savo lubas, ginčijomės, kur turi būti lemputės… Na, tikrai smagus užsiėmimas, kai su kiekviena eile lubos vis gražėja, slepiasi tai, ko neturi matytis, ir štai – kambarys persimainė kaip Pelenė į Princesę. 