Vainikas iš kankorėžių
1901-12-13 / Inga Kisielienė
Šiais metais Kalėdų proga gavau nuostabią dovaną! Tai nepaprasto grožio kalėdinis vainikas. Pasikabinau jį ant durų ir negalėjau juo atsigėrėti. Mano draugė jį darė man ilgai ir įdėjo visą širdį. Darė tokį, kokį būtų norėjusi turėti pati. Matau jame ne tik iš tolimų kelionių atsivežtus kankorėžius, ar Lietuvoje surinktus riešutus ir kaštonus, matau jame meilę ir draugystę. Žiūrėdama į šį vainiką, suprantu dar kartą, kas yra draugystė. Tai meilė, tai pasiaukojimas, tai mums visiems svarbūs ir amžini dalykai... Jis primena man mano draugę ir ne tik ją... Primena žmones, kurie mane myli ar mylėjo, primena tuos, kurie buvo ar tebėra brangūs man. Prisimenu poeto eiles iš eilėraščio, kurį kažkada mokėjau mintinai, bet pamiršau.
Gaila, net neprisimenu, kas jį parašė. Jis buvo rusų kalba. O jo paskutinės eilutės skamba maždaug taip: „Gyvenimo kelio gale norėčiau susitikti su visais, kuriuos kažkada mylėjau, su tais, kuriems kažkada neatleidau arba jie neatleido man...“ Štai kokią nuostabią dovaną aš gavau – gilius pamąstymus apie gyvenimo prasmę, draugus ir atleidimą...