Dukros papuošalų dėžutė
1901-12-13 / Monika Misiūnienė
Mano vyresioji jau 6 metų mergaitė, vis dar nori būti princese, todėl turi daug papuošalų, gumyčių, segtukų ir jie visur mėtosi, o kai jų prireikia – stebuklingai kažkur dingsta , todėl sutarėme, kad princesei reikia specialios papuošalų dėžės, kurioje visada būtų galima rasti bent jau plaukų priežiūrai reikalingus daiktelius. Abi važiavome į parduotuvę, išsirinkome reikiamo dydžio dėžę ir grįžusios namo kartu derinome spalvas ir puošybą. Taigi, dažiau visą dėžę baltai, o kraštus (apie 2 cm pločio) prie briaunų juodai. Kai dažai išdžiūvo, įtryniau juoduosius kraštus vašku ir abi su dukra klijavome mergaites, uogytes ir kitas grožybes iš ryžinio popieriaus. Po to viską nudažiau šviesia žydra spalva, labai atsargiai ir tiksliai apdažydama piešinių kraštus. Kai viskas išdžiūvo, peiliu atsargiai apskutau dažus prie briaunų, kad „išlįstų“ juodi dažai. Beliko nulakuoti – ir papuošalų dėžė mano dukters džiaugsmui paruošta.
Pirmomis savaitėmis ten buvo visko, tik ne tuščios vietos... dėžutė vos beužsidarė. Kelis kartus atlikome „dėžutės valymą“ ir dabar ten visada galima rasti gražių niekučių, brangių mano princesei, o svarbiausia – plaukų gumyčių ir segtukų.