Batų pirkimas
1901-12-13 / Monika Misiūnienė
Vieną rugsėjo penktadienį aiškiai pajutau, kad vaikai išaugo turimus batus ir reikia važiuoti ieškoti naujos avalynės... Kadangi vyras sirguliavo, išsiruošėme trys moteriškaitės (aš, mano septynmetė bei trimetė) į parduotuves.
Iš karto pasakau, kad užtrukome apie tris valandas, išmaišėme dvi dideles batų parduotuves, įsigijome po dvi poras batų kiekvienai (taigi, iš viso – šešias poras...), užsukome į kavinukę pavalgyti, tuo pačiu, kadangi jau buvo aštunta valanda vakaro, pataikėme į gyvo garso koncertą – o jis vyko visai prie mūsų staliuko 
, tai teko labai greitai valgyti, nes mažoji labai bijo didelio garso... Ir dar užsukome į maisto parduotuvę pačių būtiniausių produktų pusryčiams.
Kažkaip visada truputį prisibijodavau viena išeiti su abiem dukrom – man vis atrodė, kad tai titaniškas darbas, nes iš tiesų sudėtinga sekti du vaikus, einančius į skirtingas puses ir norinčius skirtingų dalykų, ir dar šalia to kažką bandyti apsipirkti.
Tačiau šis kartas buvo kitoks... Tarsi koks nušvitimas, nebuvo jokių barnių ar zyzimų (išskyrus, kai mažoji jau buvo pavargusi matuotis batus ir norėjo valgyti), rodos, turėjome visos būti gerokai pavargusios, tačiau pusę devynių vakaro grįžome namo spindinčiomis akimis, pilnos gerų įspūdžių ir dar visus pirkinius spėjome pademonstruoti sergančiam vyrui .
Gal tikrai tas „shopingas“ veikia tonizuojančiai?