Stabtelėjus
1901-12-13 / Dalia Dijokienė
Vasara vasara... Kaip jos laukdavau vaikystėje. Kai buvau maža, man metai dalindavosi pusiau – atrodydavo, kad pusė metų yra vasara, o kita pusė visi kiti likę mėnesiai. Iš vaikystės aš gal tik vasaras ir prisimenu. O kokia vasara be kaimo, jūros, kelionių, kad ir trumpučių. Gal todėl ir dabar jau su savo vaikais atėjus vasarai nenustygstame vietoje. Pirma mūsų taisyklė – visada stengiamės nuvažiuoti prie jūros. Jau kelinti metai iš eilės traukiame į Kuršių Neriją – vilioja jos išskirtinė gamta, mažiau poilsiautojų, daugiau laukinės erdvės ir netikėtumai. Štai vienais metais pusiasalyje buvo tiek prisiveisę šernų, kad juos sutikdavai važiuodamas mašina, eidamas pėsčias ar net pačiuose miesteliuose prie namų. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu ir sutikome šeimynėlę. Vaikams buvo be galo smalsu ir įdomu. Aš su jais stengiausi prieiti ir iš arčiau apžiūrėti jaunus šerniukus, o tėvelis tik spėjo „šaudyti“ su fotoaparatu tai mus, tai gyvūnus.