Rumšiškės
1901-12-13 / Inga Kisielienė
Nežinau, ar visoms šeimoms, ar tik mūsiškei vis kyla kažkoks keistas klausimas, ką dar ir dar, ir dar Lietuvoje galima aplankyti ir pamatyti. Mano antrasis berniukas gimė visu mėnesiu anksčiau, pačiame šiltos ir gražios vasaros vidury. Vyrui, kaip priklauso tvarkingos įstaigos tvarkingam darbuotojui, davė mėnesį tėvelystės atostogų. 
Savaitėlę praleidom kartu ligoninėje, dar savaitėlę pratinomės prie vaiko ir pratinom vaiką prie savęs namuose. O jau nuo tada panūdom ieškoti laimės ir nuotykių. :) Apsvarstę visus už ir prieš nutarėme, kad labiausiai tinkama tam vieta yra Rumšiškės.
Važiavome vidury savaitės. Pirmas už: visai nebuvo žmonių. O tai reiškia, kad visos Lietuvos senosios sodybos tik mums vieniems. :) Antras privalumas – važiuoti iš Vilniaus iki Rumšiškių santykinai arti. Vadinasi, kelionė nebuvo tokia sunki ir varginanti, kaip kelionė, tarkim, iki pajūrio. 
Su kelių savaičių neišnešiotu kūdikėliu tai svarbus už. Oras buvo puikus, todėl buvo be galo smagu visą dieną praleisti lauke. Sunku sugalvoti tokią vietą, kur galima nenuobodžiai vaikštinėti visą dieną su vežimėliu. Grynas oras – trečias pliusas. Keliukai puikiai pritaikyti riedėti vežimėliui. Taigi, ketvirtas už: pravažumas. Su vežimėliu tikram miške, kurį mes labai mylime, visą dieną nepauogausi, nepagrybausi ir gilių ar kankorėžių neparankiosi. 
Penktas pliusas: puiki kultūrinė programa. Mūsų šeima myli ne tik mišką, bet ir kaimą,
ypač tėvelis, todėl mums buvo didelis malonumas pasigilinti į lietuviško kaimo ūkio subtilybes.Maitinti vaiką krūtimi šiltą vasaros dieną po medeliu, kai aplinkui nei gyvos dvasios, yra vienas malonumas. Sudėtinga buvo gal tik tai, kad mažyliui sauskelnes reikėjo keisti ant medinių lentų stalo prie aukštaičių, o gal dzūkų sodybos, bet toks įvykis liko įamžintas nuotraukoje, kurios taktiškumo sumetimais, čia nedėsiu. O dabar tos nuotraukos virto dar vienu maloniu prisiminimu iš mažylio pirmųjų gyvenimo savaičių. Mylint viskas tampa lengva ir smagu, ar ne?