Kelionė į Čekiją
1901-12-13 / Monika Misiūnienė
Paaugo vaikai, todėl nutariau, kad pats laikas pakeliauti ne tik po Lietuvą, bet ir po Europą. Kadangi
vyras ne keliauninkas, o vyresnei dukrai Amelijai suėjo 7 metai, tai nutariau pakeliauti su ja, pasinaudodama kelionių agentūros pasiūlymais. Norėjosi kažko aktyvaus ir gaivaus, todėl išsirinkome kelionę į Čekijos kalnus (agentūra – Topturas, kelionė – Čekijos gamta). Tai turėjo būti nelabai sudėtinga, trumpa kelionė – kad dukra nepervargtų, todėl 5 dienos mums kaip tik tiko.
Kadangi keliavome autobusu, išvykti iš Vilniaus turėjome 4 valandą ryto, o iš Kauno – 6 valandą ryto, todėl nutarėme iš vakaro nuvykti į Kauną ir pernakvoti pas mano tetą. Tai buvo dar vienas smagus įvykis dukrai, kadangi vykome į Kauną traukiniu – dviaukščiu, greituoju... Per 7 metus tai buvo pirmoji dukters kelionė traukiniu. Viskas buvo šaunu, išskyrus kondicionierių – taip sušalome kojas, kad pradėjome traukti drabužius iš kelionės krepšių... Traukinio salone buvo 22 laipsnių temperatūra, kai lauke tuo metu buvo 34...
Iš ryto prasidėjo mūsų ilgoji kelionė per Lenkiją į Čekiją, važiavome su trumpais sustojimais 18 valandų. Man ir pačiai tai buvo išbandymas, tačiau dukra nustebino savo ištverme, nė karto nesiskundė, kad jai nusibodo. Tiesa, prieš kelionę aš ją įspėjau, kad turės būti kantri ir ištverminga, nes viskas bus kitaip nei įpratusi ir tikrai ne viskas jai patiks. Kelionės grupė susirinko labai šauni ir linksma, vadovė labai įdomiai pasakojo apie kiekvieną didesnį pravažiuojamą miestą, todėl nebuvo nuobodu tiek laiko važiuoti.
Pirmąją kelionės dieną visiškai nevaikščioję, antrą dieną vykome į Čekijos Šveicariją ir nukeliavome kalnų takais ir takeliais 12 kilometrų. Amelija visur lakstė kaip nuo grandinės nutrūkusi, pradžioje bandžiau ją tramdyti, paskui galvoju – tegul laisve pasidžiaugia. Laisvė baigėsi tada, kai dukra per savo skubėjimą ir norą būti pirma atitrūko nuo visos grupės ir visiems įvarė baimės... nebuvo apsieita be trumpo moralo (pagal galimybes:)), bet, matyt, ji ir pati kiek išsigando, nes vėliau jau nesitraukė nuo manęs.
Tą dieną aplankėme nuostabų gamtos kūrinį – Pravčicka brana, tai uoloje vėjo išpustyta įspūdingo
dydžio arka. Plaukėme Kamenicos upe, pakeliui į viešbutį sustojome pažiūrėti nuostabaus grožio
bazalto vargonų (nuotraukoje).
Grįžome į viešbutį taip nuvargusios, kad net vakarienės nesinorėjo, tik išsitrynėme kojas tepaliukais ir kritome miegoti....
Trečią kelionės dieną vykome į Adršpachų kalnų parką. Gražus akmeninis miestas, tik gaila, kad
lijo ir teko vilktis polietileno maišus (lietaus apsiaustus). Amelijai jie labai nepatiko, prasidėjo ašaros, bet tuoj visa grupė šoko į pagalbą, sukūrė pasaką apie Ali babą ir 40 nykštukų (t.y. visą grupę su tokiais pat spalvotais maišais) ir Amelija jau keliavo su šypsena veide. Teko gerokai pabėgioti stačiais laipteliais, įrengtais tam, kad būtų galima lengviau įveikti siaurus tarpeklius, plaukiojome kalnų ežerėlyje – dirbtinai užtvenktame, iš kurio žiemą išleidžiamas vanduo.
Vėliau tą pačią dieną kilome į aukščiausią viršūnę Čekijoje – Sniežką (1602m). Iš tiesų kėlėmės 60 metų senumo keltuvais... Tai buvo 40 baisiausių kelionės minučių – į kalno viršų ir žemyn. Tie girgždantys ir drebantys keltuvai virš aukštaūgių eglių viršūnių man sukėlė daug baimės (aš ir taip aukščio bijau, o čia – kabi aukštai ore, niekas nuo tavęs nepriklauso, ir lauki, kada greičiau pajusi žemę po kojomis). Stengiausi to neparodyti, neįkyriai klausinėjau Amelijos, ar ji nebijo, tai dukrelė prisipažino, kad tik šiek tiek buvo baisoka, bet nelabai:). Užsikėlusios į viršūnę supratome, kad nieko nepamatysime, nes buvo užslinkę debesys, šalta (+6 laipsniai), kavinės nedirbo (jų lygiai dvi – viena čekų, kita lenkų, nes tą patį kalną čekai ir lenkai pusiau pasidalinę. Čekai jį vadina Sniežka, o lenkai – Karpači), tai tiesiog prisirinkome akmenėlių nuo kalno viršūnės ir leidomės žemyn.
Žinoma, visur bilietukai ir pinigėliai... Štai kaip gyvena šalis iš turizmo, tikrai lietuviai galėtų pasimokyti. Tą dieną nuėjome 7 kilometrus.
Tarsi to neužtektų, po vakarienės, 10 valandą vakaro, išėjome pasižiūrėti naktinio miestelio (kalnų kurortas Špindleruv Mlyn) ir užtvankos – per miestelį teka upelė Labė, kuri Vokietijoje tampa didžiąja Elbe. Gyvenome prie pat Labės ištakų, vienoje vietoje miestelyje ji užtvenkta, pastatyta nuostabi užtvanka su dar nuostabesne pilaite šalia. Taigi, tą vakarą bandėme jos ieškoti, bet taip ir neradome, o tik pasivaikščiojome gerus 5 kilometrus... Kitą dieną važiuojant autobusu pamatėme, kad dar reikėjo paėjėti apie 1,5 kilometro, bet Amelijos kolytės tą vakarą jau buvo nuėjusios savo dienos normą.
Paskutinę dieną buvo numatytas 15 kilometrų žygis nelengva kalnų trasa. Mes su Amelija ir dar dvi mūsų naujosios draugės nutarėme likti miestelyje ir pasidaryti poilsio dieną prieš kelionę namo.
Taigi, neskubėdamos nuėjome iki vasaros bobslėjaus trasos, nusileidome su rogutėmis nuo kalno, pasivaikščiojome po miestelį, papietavome, Amelija dar galėjo palaipioti (aišku mokamoje) karstynių aikštelėje, popiet su visa iš kalno grįžusia grupe nuėjome į vandens parką pasimaudyti ir iškeliavome namo. Keliavome vėl 18 valandų, bet visa laimė, kad Amelija sugebėjo 9 valandas sėkmingai išmiegoti autobuse, todėl kelionė nelabai ir prailgo...
Iš tiesų viskas taip greit baigėsi, prarijome ir nespėjome pajusti skonio... Manau, kitą kartą imsime 7 dienų kelionę:).
Vaikai tikrai ištvermingi, jų varomoji jėga – nauji įspūdžiai, o energija neišsenka visą dieną. Taigi, kas dvejojate – leiskite sau tuo įsitikinti ir keliaukite su vaikais:).