Joninės Anykščiuose
1901-12-13 / Jūratė Mikutavičienė
Prieš dvejus metus, kai mūsų vyresnėliui buvo beveik metukai, draugė pakvietė važiuoti į Anykščius švęsti Joninių. Kiek pasvarstę sutikome, nes Joninės sutapo su ilguoju savaitgaliu. Draugė buvo kilusi iš Anykščių, tai dėl nakvynės ir kitų pramogų mums nebuvo abejonių. 
Kaip ir pridera, pirmiausiai aplankėme taip gražiai apdainuotą Anykščių šilelį ir jame esantį didįjį Puntuko akmenį. Antrasis pagal dydį Lietuvos akmuo tikrai buvo vertas dėmesio: svoris apie 265 tonos, ilgis 7,54 m , plotis 7,34 m ir aukštis 5,7 m (iš jų – 1,5 m po žeme) (duomenis paėmiau iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Puntukas). Anot legendos, velnias nešė šį akmenį bažnyčiai griauti, o pragydus gaidžiams, jį pametė. Buvo galima ne tik juo pasigrožėti, bet ir pasportuoti . Vyrai pasidarė sau pramogą – užbėgdavo ant akmens ir nusileisdavo nuo jo. Čia ir pasimatė visa jų sportinė forma . 
Kadangi gyvenome sodyboje Rubikiuose, nutarėme ryte iš Rubikių į Anykščius važiuoti Siauruku (traukinuku su siaurais bėgiais). Mat Rubikiai yra galutinė siaurojo geležinkelio stotelė, esanti 12 km nuo Anykščių. Kelionė nuo Anykščių iki Rubikių ir atgal trunka apie 2 val. Traukinukas juda lėtai, bet kelionė neprailgsta – viską kompensuoja puikūs vaizdai už lango.
Kitą dieną aplankėme Arklio muziejų. Man labai patiko 
. Kai oras puikus, su šeima pramogauti galima visą dieną. Šalia muziejaus vaikams galima pasisupti ant sūpuoklių, pajodinėti su arkliais po apylinkes, vyrams susipažinti su įvairiais žemės ūkio padargais, transporto priemonėmis ir sužinoti apie arklį visokiausių įdomybių. Apskritai puiki vieta su šeima pasivaikščioti po etnografinį kaimą. Praleidome čia gerą pusdienį.
Aplankėme ir Laimės žiburį, įsikūrusį ant Liudiškių kalvos. Čia lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno kapas ir paminklas (14 metrų aukščio). Kadangi paminklas stovi ant kalvos ir prie jo veda siauri bei ilgi laipteliai, tai kiekvienas iš mūsų galėjo išmėginti kojų miklumą. Maniškis (vyras) bėgte užbėgo su vežimėliu į viršų. O mes su draugėmis lėtai, sustodamos, skaičiuodamos laiptelius, lipome aukštyn. Juk ne juokai užlipti į aukštą, stačią kalvą 
. Bet vaizdas, atveriantis Anykščių apylinkes, buvo vertas tokių didelių pastangų.
Joninių vakarą smagiai praleidome sodyboje: vyrai skraidino plastikinius lėktuvėlius (matyt, prisiminė vaikystę), merginos badmintono raketėmis mušinėjo snaigutes, kai kas išsimaudė Rubikių ežere. Apie pusiaunaktį prisikirtę šašlykų, bet nesuradę paparčio žiedo nuėjome miegoti. 
Nors oras paskutinę dieną buvo vėjuotas ir apsiniaukęs, sugebėjome ir pasiirstyti valtimi po 16 salų turintį Rubikių ežerą. Pasiplaukiojimas buvo trumpas, mus „pagavo“ lietus . 
Tą puikiai praleistą Joninių savaitgalį prisimenu iki šiol. Visiems sakau, kad į Anykščius su šeima (ir ne tik su ja) važiuoti verta.