Žagarės vyšnių festivalis
1901-12-13 / Monika Misiūnienė
Jau pora metų labai norėjau apsilankyti Žagarės vyšnių festivalyje. Šiais metais išėjo labai šauniai suplanuoti atostogas, kad šitas mano noras išsipildytų. Tik tas nelemtas ir nenumatytas karštis pakoregavo mūsų planus...
Pradėjome kelionę iš vakaro – penktadienį vakare nuvažiavome i Šiaulius. Visą kitą dieną planavome praleisti Žagarėje – pasižmonėti festivalyje, pasidairyti po miestelį. Bet savo planus teko šiek tiek pakeisti. Visai nesinorėjo laikyti visą dieną vaikus karštoje saulėje, todėl pusę dienos praleidome pas gimines sodyboje. Tai buvo visai gera mintis, kadangi ten buvo baseinas, ir dukros su mažuoju pusbroliuku maudėsi ir taškėsi į valias.
Popietę pajudėjome link Žagarės, nuvykome ten ketvirtą valandą. Visa festivalio aikštė pulsavo karščiu. Man pasirodė, kad prekiautojų buvo daugiau negu pirkėjų, tai suprantama, nes pavėsį buvo galima rasti tik prekeivių palapinėse. Visi žmonės buvo susispietę į vienintelę kiek vėsesnę vietą – prie scenos, kur tuo metu vyko spektaklis „Žaldokynė“. Su malonumu būčiau pažiūrėjusi šią komediją, bet vaikams ji buvo visai neįdomi... Vyšnių prekyboje nedaug tebuvo belikę, bet vis tiek nusipirkome ir jų, ir vyšnių šokolade, ir čia pat virtos vyšnių uogienės, ir močiučių keptų sausainėlių
su vyšniom, paragavau ir vyšnių vyno (šilto J). Aišku, neapsiėjome be molinių pakabukų – peliukų Mikių, kurie daug džiaugsmo suteikė ir mūsų dukroms ir draugų, pas kuriuos po to nuvykome, vaikams.
Deja, negailestinga kaitra gana greitai mus išvarė iš festivalio. Kitais metais norėčiau vėl pakartoti tokią iškylą, su viltimi, kad bus nors kiek vėsiau...