Palangos parke

1901-12-13 / Sonata Aleksandravičienė

Palangoje, prie jūros, važiuodavau nuo mažų dienų. Vėliau pamėgau Nidą, kurios nepakartojama gamta. Seniai įpratusi prie Baltijos jūros ir net nesusimąstau, kad gali būti kitaip. Dažnai mes nematome, o kai nematome, tai nelabai ir vertiname, kad kažką gero turime. Taip turbūt yra ir su Baltijos jūra. Ji - mūsų vertybė, bet mes net nesusimąstome. Koks nuostabus jos smėliukas, gražūs paplūdymiai, jaukūs kurortiniai miesteliai, pušynai. O kur Parnidžio kopa Nidoje ar jauki ir rami Juodkrantė, Preila, Pervalka. Visa tai mūsų, lietuvių, mums Dievo dovanota.

Kodėl taip sakau? Ogi šiais metais vyras pasikvietė pusbrolio šeimą, gyvenančią Baltarusijoje, atvažiuoti nors kelioms dienoms į pajūrį. Mat jie Baltarusijoje juk neturi jokios jūros (Juodoji jūra priklauso Ukrainai). Yra atostogavę prie Juodosios jūros, bet prie Baltijos ne, nes mes juk Europos Sąjungoje ir reikia gauti vizą, jei nori įvažiuoti į Lietuvą. Kadangi dabar jie turėjo vizą, tai nusprendėme ją "išnaudoti". Svečiams labai patiko prie jūros, kurios vanduo šiais metais buvo toks šiltas:), bet taip pat patiko ir kultūringas Palangos kurortas, gražus parkas bei Tiškevičiaus rūmai. Nors man triukšminga Palanga nelabai patinka, bet jos ramus parkas tikrai gražus ir jaukus. Mes turime, ką parodyti svečiams, esame tikrai kultūringa ir graži tauta, apdovanota nedidele žeme, bet tokia turtinga ežerais, miškais, jūra. Tad vertinkime tai ir nors tuo pasidžiaukime, kai pasidaro liūdna ir norisi murmėti:).

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found