Bonifaco atostogos
1901-12-13 / Sonata Aleksandravičienė
Kaip ir kiekvienais metais su šeima nors kelioms dienoms išsiruošėme atostogų prie jūros. Tiesiog skriste skridau prie jūros jau liepos mėnesį, kai užėjo pasakiški karščiai, nes, žinant permainingus Lietuvos orus, tikėjausi, kad šiluma greitai baigsis ir prasidės lietus. Tačiau ne šią vasarą...:). Jau liepos mėn. internete ieškojau, kur apsistoti, bet kadangi laisvų vietų nelabai buvo, tai nusprendėme kelionę atidėti rugpjūčiui (tuomet ir kainos mažesnės). Be to, nerimavau, kaip 35 laipsnių karštį pakels vaikai.
Sulaukę rugpjūčio vidurio išjudėjome į kelią. Kelionė sekėsi puikiai, o ir oras dar buvo labai šiltas. Pirmas kelias dienas būdavome prie pat jūros, nes vaikai negalėjo išlipti iš tokio pasakiškai šilto vandens. Netrukus pas mus atvažiavo svečiai iš Baltarusijos, kuriems norėjome parodyti Baltijos jūrą (pasirodo, jie nebuvo matę). Visiems teko susispausti, nes padaugėjo dar trimis žmonėmis. Tiesą sakant, su draugais leisti laiką būna dar smagiau. Jie irgi liko sužavėti šilta jūra ir lindėjo joje kiek tik buvo įmanoma. Tik man neteko paragauti šio malonumo, nes iš namų išvažiavau skaudančia gerkle, kuri niekaip nesiruošė pasveikti...Vėliau ėmė kosėti ir mūsų mažasis, jam supuliavo akytės, o vieną vakarą skaudėjo ausytės. Kol buvo svečiai, visiems buvo smagu, bet tik jie išvažiavo, prasidėjo įvairūs negalavimai, sugadinę atostogų nuotaiką. Vieną popietę išsiuntėme vyrus pailsėti pušynėlyje, o jie, pasirodo, ten gulėdami sušalo, mat naktimis lydavo lietus ir žemė buvo drėgna. Mano vyrui pradėjo skaudėti nugarą – matyt, suėmė radikulitas.
Vyras ėmė pykti: "Kokios čia atostogos..." Ir aš jį puikiai supratau, bet esu įpratusi, kad važiuojame ne dėl savęs, o dėl vaikų: juk su mažučiais nepailsėsi, vis reikia apie juos bėgioti, juos prižiūrėti. O ir rinkomės tokią vietą Kunigiškėse, kad būtų netoli jūros ir galėtume greitai nueiti. Bet turbūt šiais metais kažkas išsisėmė: Palanga šimtą kartų išvaikščiota, Jūrų muziejus ir delfinariumas ne kartą aplankytas, Šventojoj taip pat ilsėjomės...Na, dar atgaivindavo pasivažinėjimai dviračiais, mat tarp Palangos ir Šventosios įrengtas tikrai geras, platus dviračių kelias. Bet naktys būdavo košmariškos, nes mažiukas į mane įsikabinęs išmiegojo visą pirmąją naktį, o vėliau verkdavo, nes susirgo. Virurinėlis gal tris kartus iškrisdavo iš lovos...O aš vis bėgiodavau nuo vieno prie kito. Palikdavome įjungtą šviesą tualete, kad vaikams būtų drąsiau, bet langai atviri dėl karščio – tai kankindavo niekadėjai uodai. Vyras miegojo kotedžo pirmame aukšte ant nepatogios kanapos su skaudančia nugara...O paskutines dienas dar lietutis užpuolė. Tai mes susikrovėme daiktus ir anksčiau laiko patraukėme namo.
Visas kelionės dienas aš tvardžiausi, bet namie galiausiai pratrūkau. Kaip teigia psichologai – sutuoktiniai per atostogas dažniausiai susipyksta...Mes – ne išimtis. Apie tai aiškinomės grįžę. Atostogos tikrai nepavyko – tai supratome abu. Supratau, kad reikia kažką keisti: gal užteks tik kelių dienų nuvažiuoti prie jūros, bet juk kelionė tolima...O gal reikia kur nors kitur po Lietuvą pasižvalgyti, kol vaikai maži. Juk yra tiek daug gražių vietų. Vyras nenorėjo man priešintis(anksčiau visada sakydavo, kad užteks trijų dienų), o aš norėjau, kad jis pailsėtų po sunkių darbų. Bet koks čia poilsis, anot jo, kai turi dirbti kaip arklys: tempti tašes, laivelį, skėčius ir t.t. Nėra kada atsipalaiduoti. Bet labiausiai jį įtempė kaimynai – kaip jie reaguos į vaikų triukšmą? Nedidelis ten buvo triukšmas – juk kur vaikai, ten ir "jis"...O vieną dieną, kai aš išvažiavau pirkti visiems maisto, vyras su visais trimis vaikais vienas išėjo prie jūros ir...vidurinėlis užsispyręs pabėgo namo. Tai vyrą iš mušė labiausiai, nes teko bėgti su mažuoju ant pečių, o vyriausiąjį palikti jūroje su svečiais...Iš šono žiūrint, anot mūsų svečių, "jums taip lengva auginti vaikus ir mes norėtume daugiau", bet realybė būna ne visada lengva. Viena diena lengvesnė, kita sunkesnė. Štai kaip tam Bonifacui – cirko liūtui iš seno tarybinio multiko, norėjusiam pailsėti pas močiutę, – kiek besistengė, nepavyko pailsėti ir pagauti išsvajotos auksinės žuvelės. Atvirkščiai, teko dirbti tą patį darbą, kurį dirbo namuose. Štai taip ir mums:). Be poilsio negalima, o kaip pailsėti su mažyliai? Reikės pasukti galvą:). Juk taip tęsiasi jau 7 metus. Vyras minėjo, kad kitais metais važiuosim dviese, be vaikų:). Juokauja, žinoma. Negaliu palikti tų brangenybių, ką padarysi.
Tačiau buvo ir gražių akimirkų. Šalia gyveno šeima su 4 vaikučiais ir močiute. Jie atsivežė net 1,5 mėn. kūdikėlį. Labai norėjau su jais pabendrauti, nes traukia tokios gražios šeimos. Ši bendrystė tikrai labai praturtino. O ir su kita jauna šeima teko šnektelti, kuri atvažiavo su 1-erių mažyliu. Jos užklausta, ar nesunku auginti daug vaikučių, atsakiau, kad visaip būna, bet man tai be galo vertinga:). O ji pasidalino, kad irgi svajoja apie gausią šeimą. "Mane tai veža", – sakė ji. Aš laiminga šypsojausi. Mus su vyru džiugino, kad aplinkui matėme ne vieną šeimą su 3 vaikučiais. Ne, ne Palangos centre, bet nuošaliau įsikuria tokios šeimos. Bet jų tikrai yra. Ir tai be galo džiugu. O mes kažkam tampame pavyzdžiu ir įkvėpimu, net patys to nežinodami:). Panašiai kaip Bonifacui – netikėtai sugauname auksinę žuvelę ir pradedame vertinti tai, ką turime:))).