Romantika su dviračiais
1901-12-13 / Dalia Dijokienė
Nežinau, kaip jums, bet mums su vyru atostogos su mažyliais prie jūros ar kaime primena darbo ir poilsio stovyklą (ir labiau darbo nei poilsio 
): valgydinimas, migdymas, teisėjavimas, raminimas ir nuolatinio zyzimo klausymas. Bet štai netikėtai atradome būdą, kaip romantiškai praleisti laiką ir būnant su vaikais. Įsigijome dviračius ir dvi kėdutes vaikams, visą ši turtą nusivežėme prie jūros. Iki vakaro „atidirbdavome“ su vaikais pajūryje, o vakarop susodindavome juos į kėdutes ir patraukdavome, kur akys mato 
. Ir, galima sakyti, likdavome dviese – vaikus važiavimas užburdavo, jie sėdėdavo, dairydavosi, mažasis net ir numigdavo. Taip apvažiavome beveik visą Kuršių Neriją, kartais sukardavome po 40 km per vakarą. Nebūtina taip plėšytis, bet, matyt, pajutę laisvės skonį, kaip vaikai dūkdami negalėdavome sustoti. Vieną vakarą neapskaičiavome laiko ir namo teko grįžti 15 km mišku šviečiant mėnuliui – mažylis užmigo, o vyresnysis sėdėjo nuščiuvęs, žodžio netardamas, tik grįžęs sako: „Žinai, mama, mašina važiuoti jaukiau. Kitą kartą naktį dviračiais nevažiuokim.“ Važiavome ir kitus vakarus, tik stengėmės, kad naktis kelyje neužkluptų. Grįžę namo ir mieste kartais išsitraukiame savo dviračius „arkliukus“ – paprastas, sportiškas būdas pabūti dviese, net vaikams sėdint už nugarų.