Nepervertinkime vaiko galimybių
1901-12-13 / Dalia Dijokienė
Sesuo gyvena užsienyje. Jau senokai norėjau ją aplankyti, ir pagaliau tokia proga pasitaikė. Kadangi vyresnis sūnus jau porą metų svajoja apie skrydį lėktuvu, buvo nuspręsta – tėvelis pasiliks su mažesniu, o mes keliausime dviese. Mano norai ir planas buvo visiškai „suaugėliški“ (gal net moteriški 
) – norėjau tiesiog paviešėti pas seserį, apžiūrėti jos namus ir nueiti į vieną kitą parduotuvę. Sūnelio (jam šešeri) tikslas – skristi lėktuvu ir parsivežti lauktuvių SAU.
Kai pakilom į dangų, vaiko troškimas skristi jau buvo patenkintas, ir jis pasakė: „Žinai, ir aš labiau noriu pamatyti tetą, nei skristi. Kada leisimės žemėn?“ Kelionė buvo gera, nors... Iškilo vienas nenumatytas dalykas – vaikui buvo nuobodu. Šią jo būseną aš greitai pastebėjau, nes buvau visada pratusi jį namie matyti užsiėmusį savo veiklomis. Labiausiai nuobodulys graužė, kai ėjom į parduotuves. „Katorgą“ parduotuvėse aš ir pati sunkiai pakeliu, o jau ką kalbėti apie vaiką – kai tik pamatydavo, kad sukam vis į kitą parduotuvę, imdavo dejuoti, raitytis, zirzti... Teko griebtis visokių gudrybių – liepėm ieškoti rūbų su užrašytu dydžiu „X“, paskui su „XL“ ir t.t.; paskui reikia-nereikia važiavom parduotuvių stikliniais liftais ir eskalatoriais, o sūnus buvo jų konduktorius, vairuotojas ar lakūnas. Galiausiai aš pasodinau seserį ir vaiką stiklinėje vitrinoje tarp manekenų – jie dairėsi pro langą, o aš apžiūrinėjau prekes.
Nuotrauka irgi iliustruoja, kokios „įdomios“ buvo vaikui architektūros vingrybės .
Padariau tokią išvadą: vaikas yra vaikas, jei keliauji ne vienas, reikia numatyti tokį kelionės planą, kuris tenkintų visų keliautojų amžiaus grupių interesus .
PS. Grįžus namo, sakau: „Gal kitą kartą aš viena skrisiu?“ Sūnelis: „Ne, ir aš kartu.“