Mano kelionės
1901-12-13 / Inga Kisielienė
Visi mes esame atėję iš vaikystės... :) Visiems tėvai, sąmoningai ar ne, įskiepijo kažkokias vertybes, pažiūras ir nuostatas. Dabar suprantu, kad mano požiūris į keliones yra atsineštas iš ten pat. Buvo keletas dalykų, kuriuos mama mokė vertinti. Vienas iš jų ir buvo kelionės. Dar iki šiol skamba ausyse, kad yra dalykų, kuriems negalima gailėti nei laiko, nei pinigų. Tais laikais sunku buvo keliauti. Mes nebuvom iš tų, kurie būtų turėję tam daug galimybių. Neturėjome net kaimo, į kurį būtumėm galėję vasarą nuvažiuoti ir pasidžiaugti lietuviško kaimo smagybėmis. Pagrindinė ir vienintelė mūsų kelionė kiekvienais metais būdavo prie Baltijos jūros. Neturėjome mašinos, todėl pamenu, kaip trokšdavau važiuoti traukiniu, nes man buvo labai smagu bildėti visą naktį iki pajūrio. :) Iki šiol prisimenu tą vaikystėje patirtą
jausmą, kaip bildant traukinio ratams, žiūriu į tamsą už lango… Bet tokia pramoga pasitaikydavo retai. Dažniausiai skrisdavome lėktuvu, nes tokia keliavimo forma buvo ir nebrangi, ir greita. Pamenu, kai vieną kartą pasibaigus atostogoms, pavėlavome į lėktuvo registraciją, ar kaip ten ji tuo metu vadinosi. Mūsų nebenorėjo priimti į lėktuvą. Mama verkdama prašė, kad kažkaip būtų rasta mums vietos, nes jos jau buvo parduotos kitiems. Vieta buvo rasta. Man, jau tada didelei mergaitei, teko sėdėti kažkuriam iš tėvų ant kelių. :)
Dabar atrodo juokingos ir keistos tokios istorijos, bet mano mamai, tikiu, buvo visai nejuokinga tuomet. :) Pirmo savo skrydžio lėktuvu nepamenu. Bet kai užaugus atsirado galimybė keliauti daugiau, niekada nekilo klausimas – ar verta, ar apsimoka, ar reikia?
Pirmosios kelionės, turbūt kaip ir daugelio iš mūsų, buvo su klase į kaimynines respublikas: Latviją, Estiją. :) Paskui dar spėjau pakeliauti su kuprine po tolimuosius Rusijos kampelius. Net gavau sportinio turizmo atskyrį. :) Patikėkit, nesu tokia sena. Nors gal. :) Pamačiau ir poliarinę dieną, kai saulės laidos taip ir nesulauki besėdėdama prie laužo, ir ukrainietiškame Kryme šalia vynuogyno palapinėje teko nakvoti, naktį maudytis Juodojoje jūroje. Labai gera prisiminti tuos laikus... Vėliau prasidėjo visai kitokios kelionės po „mamytę“ Europą. Jos buvo savaip patrauklios ir praturtinančios. Dabar savo vaikui stengiuosi skiepyti tokį patį kelionių troškimą. Manau, kad nėra geresnio pasaulio pažinimo
už keliavimą po jį. Nedaug dar tų kelionių į tolimus kraštus buvo, nes tikrai manau, kad vaikui kelionė prasminga yra tada, kai jis jau suvokia ir vertina, ką mato. Bet jų jau buvo, ir tikiu, kad ateity bus dar daugiau. :)