Kelionės psichologija
1901-12-13 / Genovaitė Petronienė
Madeiros sala - mažytė, kalnuota portugalų žemė Atlanto vandenyne. Atrodo tarsi vaikščiotume atviruke. Neramu nuo to naujumo, visi kaip paklaikę fotografuoja. Tai, ką pas mus gali rasti egzotiškų augalų parduotuvėje, čia auga tiesiog darže ir yra medžių dydžio.
Rytas kalnuose. Sunki sportinė treniruotė labai egzotiškose dekoracijose. Grupė susidaro iš sportininkų, jiems lipti į statų kalną nesunku - kaip dviračiu lyguma važiuoti.
Grupė jau šnekesnė, vyrauja mokslinės ir sveikatingumo temos. Paaiškėja, kad niekas negeria kavos, kai kas - net alkoholio, niekas nerūko, keturi vegetarai, matyt, todėl man vis labiau norisi dešros. Dingteli mintis: gal jie ir nuodėmių neturi?
1847 m aukštis, vaikštome pro retkarčiais prasišveičiančius debesis. Lipame ir leidžiamės, gūdūs raganiški miškai. Apsirengiu viską, ką turiu, nuo drėgmės daiktus slepiu įgudusia ranka.
Čia labai daug nakties - 12 valandų. Naktį palapinėje po nugara šaknys. Vienas bendrakeleivis vartosi, vartosi ir kiti, kaip propeleriai sukasi, - keistas intymumas.
Sportinis turizmas - savotiškas fenomenas, gal dėl to aš stebiu jį iš šono ir noriu palikti gryną. Daug daug fizinio krūvio, neskanios košės, mažai įspūdžių. Bet gamta tampa labai arti, o tie keli įspūdžiai – labai stiprūs. Išlepęs kūnas įjungia netikėtas galias, nors iš pradžių stena iš paskutiniųjų. Taikumas bei pastangos - ir jokių įgeidžių.
Ar to reikia? Kodėl reikia turėti stiprų kūną ir švarią galvą? Silpnesnio kūno juk pilnai užtenka, ir daugiau minčių visai neblogai turėti. Bet kažin ar tarp sportinio ir vartojamojo turizmo gali būti vidurkis, kaip negali būti pusiau musulmonas, pusiau katalikas.
Grįžtam prie esmės. Kam reikia taip keliauti? Tarkime, sportiniame turizme sunku ir nuobodu, bet apsivalo galva, sąžinė ir atsiveria širdis. Vartotojiškame - patiriama įspūdžių gausa, bet jie kažkokie netikri. Kai keliauji vienas, nereikia taikytis prie grupės, bet nesaugu ir nėra su kuo įspūdžiais pasidalinti. O gal geriau iš vis niekur neeiti, kaip mano namisėdos? Gal baisu pripažinti, kad tiesiog nėra jokio garantuoto būdo laimei pasiekti? Juk būtent laimę nori nusipirkti finansiškai apsirūpinęs žmogus atėjus atostogoms.
Dieną einu paskui kitus ir jaučiu, kaip ateina žygių ramybė. Jau galėčiau eiti bet kiek ir bet kur. O gal daug suvalgėm ir kuprinė lengvesnė. Labai gera, kai tyliu ir galiu susikaupti - ateina įdomesnių minčių.
Apačioje prie vandenyno šilta. Vandenyno bangos tokios, kaip prie jūros, tik tris kartus riebesnės. Miestukas šiauriniam salos kampe, bažnytėlė, sotus maistas, sustojęs laikas. Vėl kalnai, milžiniškas slėnis, statūs šlaitai, apaugę samanomis ir paparčiais, primena Naująją Zelandiją. Sala draugiška, gamtos labai labai daug, visur sunkiasi žalia ir sultinga žemės energija. Šioje saloje išlikę labai reti rūko miškai.
Žali kalnai apšviesti saulės, per akmenis verčiasi švytinti kalnų upė, skaidrumas - apie tokią būseną svajotų bet koks žmogus. Lipam lavos kanjonu - šokinėjame ir landžiojame tarp didžiulių akmenų. Kai lipi per akmenis, turi juos apgaubti, permetinėti svorį, įvertinti atstumą ir šokti, pasitikėti - susilieti su akmenimis, tapti žvėrim. Viskas įmanoma.
Vadas orientacininkas žino, kas yra teisingas gyvenimas ir teisingas žygis, gal dėl to viskas taip sklandžiai ir vyksta. Bet visgi jau ne pirmą kartą takas išnyksta - kanjonas susiaurėjo, iš kraštų tik uolos, nebepraeinama, kas bus? Atliksime žygdarbį - beveik stačiu šlaitu brausimės per piktas rožes ir raganiškus krūmus. Džiunglėse žmogus džiaugsmą patiria du kartus - kad pateko į žaliąjį rojų ir kad ištrūko iš žaliojo pragaro.
6 valanda vakaro, žygdarbis įvykdytas, visuotinis džiaugsmas.
Paskutinė diena - sostinė Funšalis. Drūtokos portugalės tiesiog spinduliuoja motiniška šiluma, uoliai rodo kelią ir atrodo labai laimingos, galėdamos padėti. Jos neįkyrios, gal net kiek drovios. Nuoširdumo ir šilumos kiekis toks didelis, kad tiesiog glumina, todėl mano nesąmoningas įsitikinimas, kad su svetimais žmonėmis reikia elgtis atsargiai pavojingai, pakrypsta ir subyra.
Tuo ir geros kelionės - kad kažkas subyra į šipulius.
Portugalai nebijo - tiesiog atveria širdį.
Užsuku į meno muziejų - juose geriausiai gali pajausti kitataučių vidinį pasaulį. Viskas papuošta smulkučiais raižiniais, ornamentais. Paveiksluose daugiausia vaizduojamos moterys - žemaūgės, ovalinėm galvom, jos atrodo susikaupusios tamsoje ir nuodėmėje, ieško šviesos.
Senamiestis pilnas smulkių gatvelių, egzotiški parkai, sutemus kalne išsibarstęs miestas uždega šviesas.
Rytoj į lėktuvą.
www.psichologas.info