Rupūžė
1901-12-13 / Monika Misiūnienė
Kaime auga jauna katytė Puma. Mano dukros mėgsta su ja padūkti. Na, o vieną dieną štai koks nuotykis nutiko. Tvarkydamos gėlių darželį radome rupūžę.
Įspūdingą, didelę, taškuotą, ant žvyruotos žemės jos beveik nesimatė. Kur buvus, kur nebuvus Puma prisistatė. Oi kaip buvo įdomu ir man, ir dukrytėms stebėti, kaip vyksta katės ir rupūžės pažintis... Pradžioje katytė letenėle švelniai kepšt kepšt rupūžei šoną, o toji sustingus kaip akmuo ir nei krust, net nekvėpuoja... Puma apuosto, jaučia, kad čia kažkas naujo ir nepažįstamo, nedrąsu jai, bet smalsumas nugali. Štai jau išleistais nagais
per šoną kepšt – ėmė ir priekinę rupūžės leteną ištraukė... Na, sakau mergaitėms, tuoj suvalgys katė tą rupūžę... Mažoji kaip šoko, tuoj nuvijo katę, apžergė rupūžę ir sako:
– Neleisiu Pumai valgyti varlytės!
Taip stovėjo ir saugojo gal 10 minučių, o katytė tuo tarpu visaip bandė prie didžiosios varlės prieiti… Deja, sargybinė buvo kantresnė, ir katė nuėjo sau. O rupūžė ne ką mažiau kantri, išbuvo tiek pat laiko nejudėdama, ir kai mažoji tik atsitraukė, nepastebimai dingo žolėse...
Smagu, kai vaikai iš arti pamato gyvąją gamtą...