Neapčiuopiamas atėjimas

1901-12-13 / James E. Brenneman

Kaip liepsna uždega žabus, kaip liepsna užvirina vandenį, kad taip tu apreikštum savąjį vardą priešams, tautos prieš tave drebėtų! Kai darei baisius darbus, kurių mes nesitikėjome, tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.

Nuo amžių nėra niekas patyręs, - ausis negirdėjo, akis neregėjo, kad be tavęs būtų kitas Dievas, darantis tokius darbus tiems, kurie juo pasitiki.
O, kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą, o, kad neužmirštume mes tavęs savo keliuose!

Štai tu pyksti, o mes esame nuodėmingi, - visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai. Nuvytome mes visi kaip lapai, ir mūsų blogi darbai tartum vėjas mus neša. Nėra kas šauktųsi tavojo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis.

Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų ir mus atidavei mūsų blogiesiems darbams į rankas.

O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu - mūsų tėvas. Esame mes molis, o tu - mūsų puodžius: visi mes esame tavųjų rankų darbas. Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE, mūsų kaltės neminėk amžinai. Pažvelgti teikis: štai mes visi - tavo tauta. Šventieji tavo miestai dykuma virto, - Zionas - tyrai, Jeruzalė - dykynė.

Paskutinį rugsėjo savaitgalį užėjau į prekybos centrą ir buvau apakintas kalėdinių girliandų ir papuošimų žėrėjimo bei Kalėdų Senelių statulėlių gausos. Akivaizdu, jog parduotuvėms naudinga, kad šventės laukimo laikotarpis būtų kuo ilgesnis - tai reiškia daugiau pardavimų, augantį pelną ir, tikėtina, daugiau patenkintų investuotojų. Rinka nuolat prigalvos naujų pardavimo gudrybių, kad paviliotų mus kalėdine dvasia. Tačiau bažnyčioje veikiau nenustygstame trokšdami, kad laukimas kuo greičiau pasibaigtų. Juk laukiame Kristaus atėjimo.

Advento pranašas Izaijas išsako nusivylimą, kurį po daugelio tremties metų jaučia daugelis jo bendratikių. Jie trokšta, kad Dievas vėl įžengtų į jų gyvenimą apčiuopiamais šio pasaulio būdais. Jau daug laiko prabėgo nuo tada, kai Dievas siuntė jiems debesies stulpą dieną ir ugnies stulpą naktį. Jau seniai Dievas nebarstė jiems manos iš dangaus ir nesiuntė maro Izraelio priešams. Taigi tiems žydų pabėgėliams ėmė atrodyti, kad Dievas liovėsi jais rūpinęsis.

Izaijas nebenori toliau laukti Dievo atėjimo. Pernelyg ilgai nebūta jokio Dievo artybės ženklo. Kalbant šiurkščiai ir tiesmukai, pranašas maldauja Dievą sugrįžti: „Perplėšk dangus ir nuženk!", supurtyk žemę miškų gaisrais, kad net vanduo užvirtų. Sudrebink kalnus. Kitaip tariant, Izaijas sako: „Nestoviniuok nuošaliai ir netylėk, Dieve. Daryk ką nors!"

Pranašas Izaijas taip pat sielojasi, kad belaukdami žmonės emociškai išseko ir prarado norą laikytis Dievo ir nebesistengia elgtis taip, kaip Dievui patinka. Kodėl? „Nes tu... pasislėpei ir mes nusidėjom". „Nebėra kas šauktųsi tavo vardo". Kai kas tokį nusišalinusį Dievą vadina Deus absconditus, „pasislėpusiu Dievu", kuris reiškiasi „neapčiuopiama artybe".

Ar kada jauteisi kaip Izaijas bei jo laikų žmonės, ir nespėliojai, kuriame dangaus ar žemės pakraštyje yra tas Dievas? Ar nemėginai melstis, bet ilgą laiką nieko nepatyrei, neišvydai ir nepajutai? Ar niekada nebuvai pasiryžęs mesti rankšluostį ir nejautei sunkaus liūdesio, tarsi Bobo Dylano dainoje „Beldžiant į dangaus duris", kad niekas neatsiliepia? Jei taip, esi įžengęs į adventą - kai šaukiamės Dievo, kad Jis „perplėštų dangus ir nužengtų žemėn". Maldaujame Dievą nužengti ir įsiveržti į viešąjį gyvenimą, į šipulius sudaužyti mūsų priešus, persmelkti mūsų egzistenciją garsiu kosminio rago skardėjimu. Trokštame garsaus ir triukšmingo Dievo atėjimo.

Tačiau dažniausiai sulaukiame Deus absconditus, nuo mūsų pasislėpusio Dievo, kurio artybė kartais būna daug labiau nepačiuopiama, nei mes norėtume. Atanazas, IV a. Aleksandrijos vyskupas, apie pirmąjį Kristaus atėjimą yra pasakęs: „Viešpats čia neatėjo tam, kad viską parodytų... Dievas atėjo, kad pažintume Jį tiek, kiek mums reikia ir kiek galime pakelti". G.K. Chestertonas teigia: „Dievas nužengė ir įsmuko pro galines duris... kad mus užkluptų netikėtai, iš slapčiausių ir asmeniškiausių mūsų esybės kerčių... tarsi giliai širdyje netikėtai būtume aptikę kažką tokio, kas galiausiai mums išėjo į gera".

Kartais Dievas nusprendžia į mūsų pasaulį įžengti pro tvartą miesto pakraštyje. Dievas perplėšia dangus ir įžengia pro galines gyvenimo lūšnų duris. Ten išsipildo Izaijo pranašystė. Ji išsipildo ir čia, mūsų nuklydusiame pasaulyje. „Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai - lyg suteršti skudurai. Nuvytome visi tarsi lapai, ir mūsų blogi darbai mus neša tarsi vėjas".

Kai kurios bažnyčios laikosi tradicijos advento metu negiedoti Kalėdų giesmių. Altorių puošia violetinė, atgailos, spalva. Ši apeiga mus perspėja nesveikinti Dievo pirma laiko ar pernelyg pasitikint savimi - tai yra, bent jau kol nepripažinome, kad esame molis dieviškojo puodžiaus rankose, žmonės, sudrausti Dievo tyla, pasirengę įgyti naują formą, būdami „Dievo rankų darbas".

Adventas daugiausia ir byloja apie Dievą, kuris „perplėšia dangus ir nužengia", nesustodamas pusiaukelėje. Kristuje Dievas nužengia iki pat mūsų, kad sutiktų mus mūsų nuodėmingame būvyje, nužengia į ėdžias, į mirtį ant kryžiaus ir kapą.

Pernelyg daug laiko skiriame smulkmenoms - norėdami sužinoti, kada ir kaip Jėzus vėl ateis. Šitaip nepastebime tiesos, kad Kristus yra atėjęs ne kartą, ne dukart, o ateina šimtus kartų - būdamas Emanuelis, Dievas su mumis, mūsų Išganytojas. Dievo atėjimas įvyksta visuomet, kai tik atgailaujame, kai gręžiamės nuo savo nuodėmių ir ieškome Dievo atleidimo. Pasislėpęs Dievas, Deus absconditus, tampa Dievu mūsų Išganytoju. Atėjimo verta laukti!

Iš The Christian Century, 2008 11 18, vertė Kęstutis Pulokas

Bernardinai.lt

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found