Jei būčiau ten
1901-12-13 / Gabrielius Lukošius
Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.
Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje. Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats - Kristus. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose". Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!" Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjosi: „Eikime į Betliejų ir pažiūrėkime, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė". Jie nuskubėjo ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Pamatę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija įsiminė visus šiuos žodžius, dėdamasi juos širdin. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta (Lk 2, 1-20).
Mąstydamas apie artėjančias Kalėdas, pabandžiau įsivaizduoti ką tik gimusį kūdikį Jėzų, Jo motiną Mariją ir Juozapą archajiškame Betliejaus miestelio tvarte. Iš kur aš žinočiau, kad tas kūdikis yra įsikūnijęs Dievas? Niekada anksčiau sau neuždaviau tokio klausimo. Ir iš viso ar yra koks nors būdas savo žmogiška išmintimi bei įžvalgomis tai iš tikrųjų suvokti?
Jėzaus gimimo istoriją sužinome iš evangelisto Luko pasakojimo. Tačiau Lukas nenustebina mūsų daugybe įspūdingų ženklų. Kad gimstant Jėzui vyksta Dievo stebuklas, žinojo tik Marija ir Juozapas, bet nieko apie tai kitiems žmonėms nesakė. Vieninteliai Jėzaus gimimo ypatingumo skelbėjai - piemenys, netoliese ganę avis. Jie atėjo ir buvusiems tvarte žmonėms (kadangi dėl visuotino surašymo į Betliejų atkeliavo nemažai žmonių, užeigoje vietos pritrūko ne vien Juozapui ir Marijai) papasakojo, kad jiems pasirodė angelai, ir pasakė, jog šis kūdikis yra pranašų žadėtas Mesijas.
Šiandien mus klaidina begalė kalėdinių atvirukų ir paveikslėlių, kuriuose ir Marija, ir Juozapas, ir kūdikis Jėzus nupiešti su švytinčiomis aureolėmis. Manau, kad visi tie vaizdeliai paslepia nuo mūsų įsikūnijusio Kūrėjo realumą. Juos žiūrint gali pasirodyti, jog bet kuriam žmogui turėtų būti iš karto aišku, kad gimė dieviškas asmuo. Tačiau Viešpats atėjo į šį pasaulį tokiu būdu, kad nė vienas žmogus savo įžvalgumu negalėjo suprasti, kas Jis iš tiesų yra. Skaitydami Naujajame Testamente papasakotą Kristaus gimimo istoriją, aptinkame, kad Jį atpažino tik tie žmonės, kuriems Dievas suteikė malonę. Manau, jog tai mums vienas nepriimtiniausių Jėzaus gimimo aspektų - mes patys niekuomet Jo nebūtume pažinę. Dabar esame linkę manyti, jog viskas buvo akivaizdžiai paprasta, nes Kristaus gimimo istorija tapo mūsų kultūrinio paveldo dalimi. Daug kartų esame ją girdėję, matėme Kalėdų metu prie bažnyčių stovinčias prakartėles. Todėl sunku save įsivaizduoti Luko papasakotų įvykių dalyviu, iš anksto nieko nežinančiu apie tuos įvykius.
Tik pagalvokime apie kitus tvarte nakvojusius žmones. Kol neatėjo piemenys, jie iš viso nieko neįtarė. Neturtinga moteris pagimdė kūdikį - didelio čia daikto. Vargu ar ir po piemenų pasakojimo visi patikėjo tuo, ką išgirdo. Maža kas gali pasirodyti naktį paprastiems prietaringiems žmonėms. Aišku, keista, kad jie, palikę savo avis, atėjo naktį į tvartą, jau žinodami, kad čia turi būti naujagimis. Tačiau, jeigu manytume, kad šimtmečiais pranašautas įvykis turėtų išsipildyti kažkaip kitaip, net piemenys, kurie pasakoja matę angelus ir girdėję Dievo siųstą žinią apie ką tik gimusį kūdikį, sunkiai pakeistų mūsų įsitikinimą.
O ar šiandien daug žmonių rimtai žiūri į Luko užrašytą pasakojimą? Norintis visada ras pretekstą netikėti, nors evangelistas Lukas surašė sutvarkytą pasakojimą, kad galėtume įsitikinti Eevangelijos mokymo tikrumu. Jis pats mums liudija, kad viską rūpestingai nuo pradžios ištyrė ir tik tuomet užrašė savo evangeliją.
Kur ir kaip, mūsų supratimu, turėtų vykti reikšmingiausias žmonijos istorijos įvykis? Jeigu šiandien tai būtų didžiausios pasaulinės svarbos dalykas, kur tikėtumės jį išvysti? Ar tarp žmonių, kuriems neliko vietos užeigoje? Kur aukščiausia pasaulio valdžia pradėtų patį reikšmingiausią savo projektą? Kaip, mūsų žmogišku supratimu (atidėjus į šalį visą jau turimą įvykusios istorijos žinojimą), turėtų apsireikšti Visatos Valdovas?
Kai bandau save įsivaizduoti vienu iš ten buvusių žmonių, suprantu, jog piemenų atneštą žinią priimčiau tik tuo atveju, jeigu širdies akimis aiškiai pamatyčiau, jog būtent taip gali išsipildyti Senojo Testamento pranašystės ir suvokčiau, kad piemenys kalba tiesą. Tačiau tai neįvyksta savaime. Be Dievo Dvasios prisilietimo toks pamatymas neįmanomas. Jeigu būsim pakankamai sąžiningi, pripažinsime patys sau, kad be suteiktos malonės mes nežinome, koks turėtų būti Dievo atėjimas.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės prasilenkia su Dievu, - jie Jo nepažįsta, nežino, koks Jis yra, ir sau susikuria nieko bendro su tikrove neturintį Dievo vaizdinį. Mes net neįsivaizduojame, apie kokią prarają tarp žmonijos požiūrio į savo Kūrėją ir Jo paties, kalba apaštalas Paulius, įvardindamas žmonijos negebėjimą pažinti Dievą: Kadangi pasaulis išmintimi nepažino Dievo pagal Jo išmintį, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki (1 Kor 1, 21).
Tačiau grįžkime prie Kalėdų istorijos. Tame tvarte nebuvo jokių išskirtinių išorinių ženklų, kurie padėtų suprasti, kad gimė žmonijos Gelbėtojas. Vargingoje buitinėje aplinkoje išsipildė daugiau nei prieš septynis šimtus metų pranašo Izaijo pasakyta ištarmė: Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu (Iz 7, 14). Žodžiai, kurie visų pirma buvo pasakyti pranašo amžininkui, nedoram Judėjos karaliui, kalbėjo ne tik apie greitai būsiančius įvykius, bet ir apie sunkiai suprantamus būsimuosius laikus. Pranašas matė dieną, kai gims Tas, kuris savo atėjimu įvykdys nuostabiausią pažadą - Dievas bus su žmonėmis - Emanuelis.
Dabar pabandykime pranašo Izaijo išsakytą ateities viziją mintyse sugretinti su tvarte vykusiais įvykiais. Ar tokio pranašystės išsipildymo mes lauktume, jeigu žinotume tik labai seniai pasakytus pranašo žodžius? Aš šis ėdžiose paguldytas naujagimis yra vienintelė visų žmonių viltis?
Norėdami aiškiau suvokti žmogaus požiūrį į Dievą, pasidairykime po pasaulio tautų mitologiją. Karingi, dėl įtakos ir valdžios kovojantys graikų dievai, kraugeriškai baisūs majų ir actekų dievai, galiausiai net mūsų lietuviškas Perkūnas. Ką jie turi bendro su tvarte gimusiu kūdikiu?
Kalėdų istorija mums dar aiškiau leidžia pamatyti apaštalo Jono užrašytą tiesą: Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18).
Net didžioji dalis Izraelio tautos, kurią Dievas tūkstantmetį ruošė Kristaus atėjimui, Jo nepažino ir nepriėmė, nes įsivaizdavo, jog buvimas Dievo tautos žmonėmis jiems garantuoja Viešpaties pažinimą. Jie nebesuprato, kad jų gyvenimas priklauso tik nuo niekuo neužtarnautos malonės.
Pasižvalgykime po prasidėjusias kalėdines muges ir pamatysime, jog ir šiandien be nuoširdžiai nuolankios, Dievo malonei atviros širdies žmogus Kristaus gimimo istorijoje mato tik gražią kalėdinę pasaką, religinį mitą, kasmet besikartojančią šventę, tačiau ne begalinės Kūrėjo meilės bei gailestingumo apraišką, ne vienintelę amžinojo gyvenimo viltį.
Kaip anuomet, taip ir šiandien be Šventosios Dvasios malonės žmonės prasilenkia su Dievu. Kristaus gimimo aprašymas mums dar aiškiau padeda suvokti visišką mūsų priklausomybę nuo Dievo malonės ir gailestingumo. Remdamiesi savo žmogiška išmintimi, nesuprantame nei Dievo charakterio, nei Jo tikslų. Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. - Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis (Iz 55, 8-9).
Kartoti anksčiau gyvenusių žmonių klaidas labai paprasta. Kristaus amžininkai skaitė Senojo Testamento istorijas apie karalių Dovydą ir galvojo, kad žino tuos ženklus, iš kurių pažins karališkai šlovingą Mesiją. Atrodė, jog tereikia sulaukti gimsiančio Mesijo, o Jį pažinti nebus didelė problema, tai mes sugebėsime. Tačiau viskas vyko kitaip. Jis gimė, bet pažinti Jį galėjo tik Dievo malonei atviri žmonės, suvokiantys savo priklausomybę nuo Dievo.
O šiandien, kai žiūrime į visus tuos praeities įvykius, ar mūsų širdys sudreba suvokus, jog esame visiškai priklausomi nuo Dievo gailestingumo ir malonės? Iš kokių požymių pažinsime savo Viešpatį, jeigu būsime pasipūtę prieš kitus žmones, kurie nėra skaitę Šventojo Rašto, praktikuoja tik formalią krikščionybę, pasinėrę į kitas religijas bei dvasinius mokymus arba iš viso yra toli nuo tikėjimo klausimų? Nejaugi manome, kad sukauptas religinio gyvenimo bagažas padeda mums pažinti Dievo kelius ir mintis be Jo malonės? O jeigu iš malonės, tai visuomet neužtarnautai: <...> jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas (Rom 11, 6). Nebelieka kuo girtis, išskyrus Viešpaties gailestingumu, nebeišeina didžiuotis prieš Dievo nepažįstančius žmones, nes kiekvienas, kuris Jį nors truputį pažįsta, tai gavo iš Jo gailestingumo kaip neužtarnautą dovaną.
Pasitikdami Kalėdas ir vėl žvelgdami į Luko papasakotą Kristaus gimimo istoriją, aiškiau suvokime savo žmogišką skurdą ir Dievo malonės poreikį, kad šiandien sugebėtume pažinti Dievo kelius ir mintis. Nes kokia prasmė didžiuotis vakarykščiais Dievo veiksmais prasilenkiant su jais šiandien? Jeigu neliks tos gąsdinančios nuovokos, kad patys savo jėgomis visiškai nesugebame pažinti Viešpaties minčių ir kelių, šiandien su jais būtinai prasilenksime ir Kalėdos mums neteks savo prasmės. Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą: „Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu", tai reiškia: „Dievas su mumis" (Mt 1, 22-23). Viešpats Jėzus gimė, kad Dievas būtų su mumis, o mes - su Juo. Tačiau pažadas skirtas tiems, kurie suvokia, kaip jiems reikia Dievo malonės.
Iš laikraščio "Ganytojas", 2009-12-21