Kalėdų dvasia
1901-12-13 / Bob Deffinbaugh
JAV prezidentas Dž. F. Kenedis dvidešimt metų buvo pagerbiamas savo mirties dieną. Tačiau jo šeima paprašė pakeisti šią tradiciją ir minėti ne jo mirties, bet gimimo dieną. Manau, toks prašymas turi pagrindo. Prezidentai pagerbiami jų gimimo, o ne mirties dieną. Taip nusprendė ir Kenedžių šeima. Žmonėms maloniau prisiminti laimingus įvykius nei mylimųjų mirtį.
Toks Kenedžių šeimos prašymas padeda geriau suprasti, kodėl pasaulis mieliau švenčia Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą nei prisimena Jo mirtį. Tampa aišku, kodėl kai kurie žmonės eina į bažnyčią tik du kartus per metus - per Kalėdas ir Velykas. Abi šios šventės sukelia mums malonius jausmus. Kristaus gimimas, kaip ir bet kurio kūdikio gimimas, yra laimingas įvykis. Tačiau Jo nukryžiavimas ne toks malonus, todėl savo dėmesį sutelkiame į Jo prisikėlimą. Galvoti apie viltį gyventi po mirties yra malonu, nesvarbu, ar iš tiesų tuo tikime, ar ne. Tačiau Viešpats visgi įsakė bažnyčiai nuolatos prisiminti Jį ir Jo mirtį (Lk 22, 19).
Kalbėdamas apie pasirinkimą mieliau švęsti Kalėdas, noriu parodyti, kodėl kartais per Kalėdas sunku pagarbinti Viešpatį taip, kaip dera. Pirma, mes tai darome labai retai - vienos dienos per metus nepakanka, kad giliau apmąstytume Dievo įsikūnijimą. Antra, Naujajame Testamente nepateikta jokių konkrečių nurodymų, kaip reikėtų švęsti Viešpaties Jėzaus gimimą, o, pavyzdžiui, prisiminti Viešpaties mirtį esame raginami kiekvieną kartą, kai laužome duoną - dalyvaujame Viešpaties vakarienėje (Mt 26; Mk 14; Lk 22; Apd 20; 1 Kor 11). Trečia, Kristaus mirtis yra dažnai prisimenama Naujajame Testamente (pvz., Rom 5-6 sk.), o apie įsikūnijimą rašoma mažiau. Galiausiai, Kristaus mirtis yra neatsiejama Evangelijos, kuria tikime, norėdami būti išgelbėti, dalis.
Kalėdų prasmę suvokti padeda mūsų bandymai atrasti vadinamąją Kalėdų dvasią. Tai iliuzinis pasakymas, iškylantis, kai galvojame apie kelis dievotus žmones, kuriems buvo pranešta apie Kristaus gimimą ir kurie su džiaugsmu priėmė šį apreiškimą. Kalėdų dvasią galime pažinti ir mąstydami apie Viešpaties dvasią Kristuje. Šia savo žinia noriu pakviesti atrasti Kalėdų dvasią, mąstant apie žmonių veiksmus bei požiūrius Kristaus atžvilgiu.
Amžininkų atsakas
Kaip į Kristaus atėjimą reagavo nusidėjėliai, žinome nedaug - tam Rašte skiriama nedaug dėmesio. Žinome, kad Erodą apėmė paranoja, ir jis stengėsi Gelbėtoją nužudyti (Mt 2, 1-18); vyresnieji kunigai ir Jeruzalės Rašto žinovai buvo abejingi ir atsisakė nueiti kelias mylias, kad pamatytų kūdikį, kurio ieškojo išminčiai (Mt 2, 1-12). Tik paminėję šiuos žmones, evangelistai Matas ir Lukas sutelkia dėmesį į tuos, kurie priėmė Dievo apreiškimą, kad Betliejuje gimė Gelbėtojas, ir tuo džiaugėsi.
Teisiųjų atsaką į Kristaus gimimą būtų galima apibūdinti vienu žodžiu - tikėjimas. Žodžiu, tie, kuriems buvo pranešta, kad Mesijas gimė kaip kūdikis ir buvo paguldytas ėdžiose, patikėjo. Mergelė Marija patikėjo, kad Dievas palies ją ir ji, nepažinusi vyro, pagimdys kūdikį. Juozapas patikėjo, kad kūdikis, kurį Marija nešiojo savo įsčiose, nebuvo jos neištikimybės vaisius. Tikėjimu piemenys ir išminčiai priėmė, kad kūdikis, gimęs tokiomis vargingomis sąlygomis, gali būti Izraelio karalius. Simeonas ir Ona patikėjo, kad vaikas, kurį jie laikė savo rankose, taps pasaulio Gelbėtoju ir Izraelio valdovu.
Ir šis žmonių, kurie žvelgdami į kūdikį matė Mesiją, tikėjimas nebuvo be pagrindo ar pasyvus. Jų tikėjimas turėjo motyvus ir rezultatus. Pamąstykime apie jų tikėjimo pagrindą ir tikėjimo nulemtą jų elgesį.
(1) Dievobaimingųjų tikėjimas rėmėsi dievišku apreiškimu.
Dieviškas apreiškimas žmones pasiekė įvairiais būdais. Svarbiausias buvo Senojo Testamento apreiškimas. Ne kartą skaitome: Visa tai įvyko, kad išsipildytų... (Mt 1, 22; 2, 15. 17. 23; Lk 1, 20). Kai kas gali sakyti, kad viskas buvo užrašyta taip, kad pranašysčių išsipildymą būtų galima sufabrikuoti. Tačiau įdomu pastebėti, kad išsipildė ir tos pranašystės, kurių žydai nelaikė pranašystėmis. Pavyzdžiui, nėra jokių patvirtinimų, kad Izaijo pranašystės eilutė - Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu (Iz 7, 14) - buvo laikoma pranašyste apie Mesiją. Tačiau mergelės gimdymas, kaip viena svarbiausių Dievo tikslo dalių, buvo aprašytas evangelijose kaip pranašystės apie Mesiją išsipildymas. Tą patį galime pasakyti ir apie Ozėjo 11, 1: Iš Egipto pašaukiau savo sūnų (žr. Mt 2, 15).
Žinoma, daugiausia apie Mesijo atėjimą Dievas kalbėjo Senajame Testamente. Zacharijo ir Elžbietos, Marijos, Simeono ir Onos pasisakymai, pranašaujantys apie Izraelio ir pagonių (žr. Lk 2, 32) viltį, remiasi sandoros pažadais bei Senojo Testamento pranašų žodžiais. Marijos, Zacharijo, Elžbietos ir Simeono žodžiai įrodė, kad jie gerai išmanė Senąjį Testamentą ir lengvai jį cituodavo.
Tačiau buvo ir kitų tikėjimą stiprinančių dieviško apreiškimo būdų. Pavyzdžiui, Zacharijui (Lk 1, 11-20), Marijai (Lk 1, 26-37) ir piemenims (Lk 2, 9-14) tai paskelbė angelai. Juozapui ir išminčiams Dievas apsireiškė per sapną (Mt 1, 20-21; 2, 12-13. 19-20). Dievo Dvasia įkvėpė Elžbietos (Lk 1, 41-45), Marijos (Lk 1, 46-55), Zacharijo (Lk 1, 67-79), Simeono ir Onos (Lk 2, 27-38) žodžius. Buvo ir paslaptingesnių Dievo apsireiškimų: pavyzdžiui, išminčiai liudijo: Mes matėme Jo žvaigždę Rytuose (Mt 2, 2), o Simeonas bei Ona atpažino, kad būtent šis kūdikėlis ir yra Viešpats Kristus (Lk 2, 26-28. 38).
Žmonių, kurie turėjo privilegiją pagarbinti Viešpatį Jam tik gimus, tikėjimas rėmėsi dieviškuoju apreiškimu. Tai buvo biblinis tikėjimas, tikėjimas Senojo Testamento Raštuose išdėstytais apreiškimais, bet tie žmonės tikėjo ir kitais Dievo apreiškimais, kurie palaikė, patvirtino ir paaiškino Rašte išdėstytą apreiškimą.
(2) Dievotųjų tikėjimas kilo iš dieviško apreiškimo ir buvo nukreiptas į ateitį.
Mesijas turėjo tapti pasaulio Gelbėtoju būdamas vyras, o ne kūdikis. Jėzaus gimimas ėdžiose buvo tik pirmas žingsnis Dievo pažado dėl Mesijo išsipildymo link. Atminkite, jog turėjo praeiti dar trisdešimt metų, kol Viešpats pradėjo viešai tarnauti. Tačiau net ir po Jo mirties, laidotuvių ir prisikėlimo mes vis dar laukiame paskutiniojo Mesijo patarnavimo. Tikėjimas visada žvelgia į ateitį. Nelabai patrauklu tai, ką matome šiandien, bet dėmesį traukia tai, ką Dievo žodis kalba apie ateitį (Hbr 11, 1-3).
3) Tikėjimą, kurį galima įžvelgti pirmųjų Kalėdų metu, lydėjo darbai.
Daugybė Šventojo Rašto eilučių kalba apie tai, jog tikras, nuoširdus tikėjimas yra aktyvus ir vaisingas, o ne pasyvus (Ef 2, 10; Fil 2, 12-13; Jok 1, 22-27; 2, 14-26). Tikėjimą, kurį matome pirmųjų Kalėdų metu, lydėjo paklusnumas, garbinimas ir skelbimas.
Sužinojusi, jog taps Mesijo motina, Marija parodė savo pasiryžimą paklusti, sakydama: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį (Lk 1, 38). Sapne pamokytas Juozapas taip pat pakluso (Mt 1, 24). Vėliau, kai buvo įspėtas su Marija ir kūdikiu bėgti į Egiptą, Juozapas atsikėlė vidury nakties, paėmė kūdikį bei jo motiną ir pasitraukė į Egiptą (Mt 2, 14). Piemenims ir išminčiams nebuvo duota aiškių nurodymų, kur gimė Viešpats Jėzus, bet jie sureagavo į gautą apreiškimą ir iškart pradėjo Jo ieškoti (Mt 2, 1-2; Lk 2, 15-16). Atradę jiems apreikštą Mesiją, šie žmonės Jį pagarbino. Vieninteliai išminčiai, atkeliavę iš toli, atnešė Jam dovanų, kiti žmonės paprasčiausiai nusilenkė. Tai ir yra svarbiausia - visi - ir turtingi, ir vargšai - pagarbino Viešpatį.
Mesijas, kurio verta ieškoti, kuriam verta paklusti ir kurį verta pagarbinti, buvo vertas ir to, kad Juo patikėtų ir kiti. Išminčiai net nesvyruodami kreipėsi į Erodą, norėdami sužinoti, kur rasti „žydų karalių" (Mt 2, 1-2), nes manė, kad apie Jo gimimą turėtų žinoti visa Jeruzalė. Ir jie būtų viską papasakoję Erodui, jei nebūtų sapne perspėti to nedaryti (Mt 2, 12). Elžbieta ir Zacharijas pasidalijo savo džiaugsmu ir palaiminimais su kaimynais (Lk 1, 57-58): kalbos apie Joną Krikštytoją labai greitai pasklido po visą Judėją (Lk 1, 64-66). Apie piemenis taip pat skaitome: Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta (Lk 2, 20), - todėl sunku patikėti, kad jie niekam nieko nepasakojo apie tai, ką matė ir girdėjo. Simeono ir Onos veiksmus šventykloje taip pat matė visi (Lk 2, 25-38).
Dalyvavusių pirmosiose Kalėdose tikėjimas rėmėsi dievišku apreiškimu, o jų tikėjimą liudijo paklusnumas, kurį lydėjo garbinimas ir skelbimas.
Ar tikime tuo, kas neregima?
Vienas iš pavojų, su kuriuo susiduriame, mąstydami apie žmones, mačiusius tik ką gimusį Jėzų, yra tai, kad mes tikiname save, jog jie turėjo tvirtesnį pagrindą tikėti nei mes. Mes mąstome: Marijai prabilo Viešpaties angelas, Juozapas susapnavo dievišką sapną, o išminčiams apreiškimą atskleidė žvaigždės. Visgi mes neturėtume pateisinti savo tikėjimo trūkumo, juk Viešpats sakė: Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę! (Jn 20, 29), ir neatsitiktinai vos už poros eilučių yra užrašyti šie žodžiai: O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (Jn 20, 31).
Ar iš tiesų manote, kad jų dėmesį patraukė ėdžiose paguldytas kūdikis? Tai buvo svarbu tik todėl, kad angelas pasakė, jog tai bus ženklas, pagal kurį pažinsite, jog tai - Jis (Lk 2, 12). Jei nebūtų buvę apreiškimo Senajame Testamente ir patvirtinančio apreiškimo, Dievo duoto Jo gimimo metu, vargu ar kas būtų ieškojęs Jo tvarte!
Dar daugiau, Jėzaus gimimo apreiškimas, užrašytas dviejose evangelijose, yra daug išsamesnis nei buvo gavęs kuris iš tų žmonių, priėmusių kūdikį kaip Viešpatį Kristų. Evangelijos užrašytos po mūsų Viešpaties tarnavimo, mirties, laidotuvių ir prisikėlimo. Tik dabar, padedant Šventajai Dvasiai, visus tuos įvykius galime matyti kaip visumą. Piemenims, išminčiams, Simeonui ir Onai, Juozapui ir Marijai buvo atskleista tik dalis pranašiško paveikslo. Todėl dukart yra pakartota, kad Marija dėjosi į širdį ir mąstė apie tai, kas jai buvo apreikšta (Lk 2, 19. 51). Visi jie matė tik pranašiško paveikslo fragmentus, o mes, jei kalbame apie pirmąjį Kristaus atėjimą, matome jau visą paveikslą.
Petras matė Dievo didybę ir šlovę, priklausiusią Sūnui, kuri trumpam buvo apreikšta atsimainymo ant kalno metu, todėl galėjo sakyti: Juk mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš tobulybės šlovės nuskambėjo Jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su Juo ant šventojo kalno (2 Pt 1, 16-18).
Pats regėjęs tą šlovę, Petras patikina skaitytojus, kad užrašytas Dievo apreiškimas yra patikimas. Apreiškimas, kurį gavo Petras Kristaus atsimainymo metu, ir Dievo siųsti apreiškimai pirmųjų Kalėdų dalyviams buvo skirti tam, kad būtų ne tik jų, bet ir mūsų tikėjimo pagrindas.
Be to, žmonių, kuriems buvo apreikštas Mesijo gimimas, tikėjimas taip pat nebuvo tobulas. Prisiminkime Zacharijų: jam buvo taip sunku patikėti, kad jam būnant tokio amžiaus Dievas gali duoti jam ir žmonai vaiką (nors Dievas tai jau buvo padaręs Abraomui ir Sarai), kad jis paprašė Dievo ženklo. Dievas atsakė į jo prašymą, ir tuo ženklu jam tapo tyla. Nors Zacharijas matė bei girdėjo Dievo angelą, jo tikėjimas nebuvo tvirtas.
Kaip reikėjo tikėti Viešpaties buvimo žemėje dienomis, taip tikėti reikia ir šiais laikais. Žydų bendruomenė tikėjosi, kad Mesijas bus apreikštas šlovės spindesy ir didybėje. Jie nesitikėjo, kad Jis gims neturtingoje šeimoje, ėdžiose. Todėl Jeruzalės žmonės, vyresnieji kunigai ir Rašto žinovai nedėjo jokių pastangų, kad nukeliautų netolimą kelią iš Jeruzalės į Betliejų ir pamatytų Mesiją. Net ir žinodami, jog Michėjo pranašystėje (Mch 5, 2) parašyta, jog iš Betliejaus kils tas, kuris bus valdovas Izraelyje, ir gavę išminčių patvirtinimą, jie vis tiek buvo įsitikinę, kad Mesijas ateis pas juos šlovingai ir didingai. Jie nesitikėjo, kad Kūrėjas gims tvarte, ėdžiose. Jie buvo įpratę ieškoti Dievo šlovėje.
Mes taip pat esame linkę taip mąstyti. Mes lyginame Dievą su spindesiu ir šlove. Galvojame, kad šlovinimas yra geresnis ten, kur yra išorinis spindesys, nuostabūs pastatai, gigantiški vargonai, simfonijos ir didžiulis choras. Nors Dievas Naujajame Testamente kartais apsireiškia ir šlovėje, tačiau tai yra išimtis, o ne taisyklė. Jam įsikūnijus išorinė šlovė kuriam laikui buvo pridengta. Kai mūsų Viešpats vėl ateis, šlovė bus regima, tačiau dabar Dievo didybė yra uždengta, ir šlovės Dievą galima rasti ėdžiose, o ne didingoje šventykloje.
Išorinis spindesys neįrodo Dievo buvimo. Štai kodėl reikalingas tikėjimas. Abraomui reikėjo patikėti, kad Dievas buvo su juo žemėje, kuri jam dar nepriklausė. Jis turėjo patikėti Dievo pažadu. Juozapui taip pat reikėjo tikėti, kad Dievas yra su juo Egipto kalėjime, kur jis buvo kalinamas dėl nusikaltimo, kurio nepadarė. Kaip mus moko Laiško hebrajams 11 skyrius, tikėjimas yra pasitikėjimas Dievo žodžiu, kai tikime tuo, kas neregima.
Ar tikite, kad Dievas yra su jumis, kai jus atleidžia iš darbo, kaip ir tada kai esate paaukštinamas pareigose? Ar tikite, kad Dievas laimina jūsų tarnavimą, kai į tikėjimą atsigręžia tik keli žmonės (kaip Izaijo tarnavimo atveju, Iz 6 sk.), ir kai įtiki daug? Ar tebetikite Dievu, kad Jis laimina kasdienį jūsų pasišventimą ir paklusnumą, kaip ir tuomet, kai vyksta kokie sensacingi įvykiai? Manau, kad dažniausiai taip negalvojame. Štai kodėl tik žvelgdami su tikėjimu galime matyti tai, ko fizinėmis akimis nematome. Žmonės žiūri į išorę, tačiau tikėjimas žvelgia giliau, remiasi Dievo pažadais.
Papasakosiu pamoką, kurią gavo Čarlzas Kolsonas, lankydamasis Delavero kalėjime. Pirmą kartą lankydamasis ten Čarlzas susitiko su nuteistuoju iki gyvenimo pabaigos Semu Kasalveru. Po kelių mėnesių, kai Kalėjimų tarnavimas surengė ten seminarą, jie vėl susitiko. Semas atidavė savo gyvenimą Dievui ir parašė eilėraštį, kurį paskyrė Čarlzui Kolsonui. Tai suteikė Čarlzui galimybę dar kartą iš naujo įvertinti, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu. Čarlzas rašo: „Kai sėdėjau ant scenos, laukdamas, kada ateis mano eilė pasisakyti, mano mintys pradėjo skrieti į praeitį... Mąsčiau apie gautas stipendijas ir apdovanojimus, laimėtas bylas... Mano gyvenimas buvo sėkmingas ir galėjo būti išsipildžiusios amerikietiškos svajonės pavyzdys. Tačiau tuomet supratau, kad ne dėl mano nuopelnų Dievas naudojo mane, kad padėčiau šiems žmonės kalėjime ar šimtams į juos panašių. Ne dėl mano sėkmingo gyvenimo šis rytas yra šlovingas - visi mano pasiekimai Dievui neturėjo jokios reikšmės. O tikrasis mano gyvenimo palikimas buvo mano didžiausia nesėkmė - anksčiau aš irgi buvau teistas. Buvau atsidūręs kalėjime - tai buvo didžiausias mano pažeminimas, tačiau būtent čia Dievas pradėjo mane naudoti: Jis pasirinko tai, kuo aš negalėjau Jo pašlovinti" (Charles Colson, Mylintis Dievas).
Mūsų požiūris į evangelizavimą dažnai yra klaidingas. Kaip atsitiko, kad Dievas panorėjo apreikšti save žmonėms, ir kam buvo paskelbta žinia? Atsakymas yra paprastas: Mesijo gimimą Jis apreiškė nuolankiems piemenims, išminčiams, kurie net nebuvo žydai, Simeonui su Ona, kurių taip pat niekas nelaikė svarbiais žmonėmis. Su panašiais žmonėmis Viešpats praleido daugiausia laiko, taip papiktindamas „autoritetus" (Mk 2, 16-17). Apie tą patį kalba ir apaštalas Paulius (1 Kor 1, 26-39; 2, 1-5).
Kodėl tuomet mes taip siekiame bendrauti ir paskelbti Kristaus Evangeliją „svarbiems" žmonėms, ir pasakoti jų liudijimus? Manau, todėl, kad pamiršome Kalėdų dvasią, įgalinančią pamatyti Dievą tame, kas paprasta, remiantis Jo apreiškimu.
Jei turėtume Kalėdų dvasią, tai liudytų tikėjimas, regintis Dievą ten, kur Jo šlovė yra uždengta, ten, kur Jo žodis sako, kad Jis yra.
Mano netikintis drauge, ar patikėjai kūdikiu ėdžiose kaip Dievo Sūnumi ir pasaulio Gelbėtoju? Tai yra Evangelijos ir tikėjimo, už kurį apaštalai atidavė savo gyvenimus, pagrindas. Tai yra krikščioniško tikėjimo esmė. Kristus ėdžiose yra tas pats Kristus ant kryžiaus. Tikėjimas Jo asmeniu (kaip paliudijo Jo gimimas) ir Jo darbais (kuriuos matome žvelgdami į kryžių ir apie kuriuos pamokslavo apaštalai) išgelbės tave ir mane iš nuodėmės.
Mano tikintis drauge, ar matai Dievą tose savo gyvenimo sferose, kur, atrodė, Dievas negali ateiti? Dalyvavusių pirmosiose Kalėdose tikėjimas buvo gebėjimas pamatyti galingą Dievo ranką ten, kur jos nematė ir nepamatys religiniai vadovai. Dievas, panorėjęs įeiti į žmonijos istoriją gimdamas tvarte, yra Dievas, kuriam rūpi menkiausios ir, atrodytų, visai nešlovingos ir nereikšmingos jūsų gyvenimo detalės. Būtent čia ir yra reikalinga Kalėdų dvasia ir krikščioniškas tikėjimas.
Iš http://bible.org/ , vertė Asta Glinskaitė
Iš laikraščio "Ganytojas", 2009-12-21