Adventas ir būsena „tarp“

1901-12-13 / Tomas Viluckas

Krikščioniškasis pasaulis peržengė liturginio laiko slenkstį – pradėjo adventą. Įprasta, kad bažnyčiose girdime žodžius apie susikaupimą, budėjimą ir laukimą. Nūdienos gyvensena šias sąvokas yra išbraukusi iš savo žodyno, nors dar toleruojamos tam tikros laukimo apraiškos, tačiau jo dygumas numalšinamas kalėdinių džiaugsmų dozėmis, kurios konvejeriu dalijamos reklamose, prekybos centrų nuolaidų akcijose ir loterijose.

Norime to, ar ne, tačiau adventas apnuogina egzistencinę įtampą, kuri glūdi krikščionio būsenoje. Jis yra nuolatos tarsi savotiškame tarpiniame ruože, kurį pastorius Jeffas Manionas apibūdina taip: „Tu jau nebesi ten, kur buvai. Ir dar kol kas nesi ten, kur būsi.“ Tai įženklina žodis „tarp“. Krikščioniui tenka būti tarp „yra“ ir „bus“, „dabar“ ir „vėliau“, „čia“ ir „ten“, „greit“ ir „laukti“. Kitaip tariant, da­bar­tis ir at­ei­tis yra su­si­py­nu­sios, ir tai yra krikš­čio­ny­bės da­bar­tiš­ku­mo, jos nuoro­dos į ateitį ypa­ty­bė.

Pakanka įsimąstyti į išganymo arba atpirkimo tikrovės paradoksalumą. Krikščionis tiki, kad yra atpirktas, tačiau jis ir toliau kenčia, kovoja, nusideda ir miršta. Atpirkimas lieka tikėjimo Jėzaus Kryžiaus vaisingumu ir vilties, kad tai, kas yra dvasiška, laikų pabaigoje, įgaus materialias raiškas perspektyvoje. Krikščioniškų paradoksų sąrašą galime tęsti – Jėzus skelbė Dievo karalystė jau yra atėjusi, bet ir sakė, kad ji dar ateis, jis dovanojo ramybę, bet teigė, kad ne jos atėjęs nešti.

Todėl jo mokinys negali išvengti ir nuglaistyti šio paradoksalumo, kuris yra tiesiog įkomponuotas į jo krikščionišką pašaukimą. Tai būtent ir pastebėjo apaštalas Paulius: “Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina” (1 Kor 7, 29–31).

Ši būsena krikščioniui yra tapusi tiek sava, kad jis jos net neįstengia įsisąmoninti, įvardyti, išgyventi. Advento laikas kviečia suabejoti tokia savaime suprantamybe, saugumo stereotipais, tikėjimo kaip sistemos, kuri suteikia ramios ateities garantijas suvokimu.

Tai nedviprasmiškai primena ir Jėzus prabildamas apie savo antrąjį atėjimą Evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką teks­te: „Kaip yra bu­vę No­jaus lai­kais, taip bus ir Žmo­gaus Sū­naus die­no­mis. Žmo­nės valgė, gė­rė, tuo­kė­si, kol at­ėjo die­na, kai No­jus įli­po į lai­vą. Tuo­met iš­ti­ko tva­nas ir vi­sus sunaikino. Ar ne taip dė­jo­si ir Lo­to lai­kais? Žmo­nės val­gė ir gė­rė, pir­ko ir par­da­vi­nė­jo, so­di­no ir sta­tė­si. O tą die­ną, ka­da Lo­tas pa­li­ko So­do­mą, iš dan­gaus ėmė kris­ti ug­nis su sie­ra ir vi­sus sunaiki­no. Ši­taip bus ir tą die­ną, kai ap­si­reikš Žmo­gaus Sū­nus" (Lk 17, 26–30; plg. Mt 24, 37–39). Vėlgi pa­na­šiai ra­šo­ tas pats apaštalas Paulius: „Kai žmo­nės kal­bės: ’Gy­ve­na­me ra­miai ir sau­giai’, ta­da juos ir iš­tiks ne­ti­kė­tas žlu­gi­mas, ta­ry­tum gim­dy­mo skaus­mai nėš­čią mo­te­rį, ir jie nie­kur ne­pa­bėgs" (1 Tes 5, 3). Ta­čiau šie bibliniai tekstai, kurie skaitomi advento laiku įgauna ypatingą atspalvį, nėra pasmerkimas, bet veikiau pranašystė, kvietimas, įspėjimas.

Tai priminimas, kad „tarp“ būsena visada reikalauja bu­dė­ti, išgyventi ne psichologinę, bet gyvenimo įtampą. Ji reiš­kia, kad pa­bai­gos me­tas yra vi­sa­da arti, kad, nors „pa­sau­lio pavidalas“ nuo­la­tos keičiasi, bet jis paslaptingai lie­čia­si prie To, ku­ris už­baigs jį vi­są. Juk advento laiku skelbiamas Kris­taus at­ėji­mo laukimas yra įsi­ti­ki­ni­mas, kad pa­sau­lis vis dėl­to bus at­baig­tas, meilės, ku­ri nu­ga­lė­jo pri­si­kė­lu­sio Kris­taus as­me­ny­je.

Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-11-30

Komentarai