Nuostabi pūkuotukų istorija
1901-12-13 / Nida Matiukienė
Švenčiant Kūčias prie stalo neretai tampa nuobodu. Prieš keletą metų išbandėme naują tradiciją - skaityti Kalėdines pasakas arba istorijas. Jų iliustravimui naudojame vaizdines priemones, kurios tuo metu ateina į galvą: skaidres, figūrėles, arba paprasčiausiai sukuriame pasakai simbolius, kaip kad šį kartą. Perskaitę Nuostabią pūkuotukų istoriją, kiekvienam svečiui padovanojome iš lino pasiūtą maišelį su pūkuotuku viduje.
Pūkuotukus pasigaminti galite iš kailinės medžiagos. Iš jos reikia iškirpti apie 15 cm skersmens apskritimą. Apskritimo kraštus adata sudygsniuoti tvirtais siūlais, į vidų dėti vatos, medžiagos atraižų arba viską, ką rasite minkšto. Tuomet siūlą sutraukti, kad medžiaga gražiai aptrauktų vatą ir užtvirtinti, kad neiširtų. Galiausiai iš karoliukų padarome akis, nosį bei burnytę.
O istorija skamba štai kaip:
Bruno Ferrero
NUOSTABI PŪKUOTUKŲ ISTORIJA
Seniai seniai, neatmenamais laikais, buvo šalis, kurioje visi žmonės gyveno laimingi. Jie draugavo, žaidė, darė gera ir noriai vienas kitam padėdavo. Buvo malonūs, širdingi, rūpestingi ir gatvėje, ir eilėje prie kiosko, ir mokyklos vestibiulyje.
Žinoma, čia slypėjo viena paslaptis.
Kiekvienas ką tik gimęs vaikas šioje šalyje gaudavo maišelį, pilną pūkuotukų. Nežinia, kiek jų maišelyje tilpo, niekas nebandė skaičiuoti. Atrodė, kad jų buvo be skaičiaus, nes kiek kišdavai ranką į maišelį, visada ten rasdavai pūkuotuką.
Pūkuotukus visi labai brangino. Kai žmogus gaudavo pūkuotuką, jis pajusdavo visiems švelnumą ir nuoširdžią simpatiją. O tam, kuris pūkuotuko negaudavo, imdavo mausti nugarą, jis netekdavo jėgų, kartais net mirdavo.
Tačiau tais laikais gauti pūkuotukų buvo lengva. Tereikėjo prieiti prie bet kurio žmogaus ir paprašyti: "Norėčiau pūkuotuko!" Tas kaip mat ištraukdavo iš maišelio rankos dydžio pūkuotuką. Ištrauktas iš maišelio, minkštas, švelnus, purus ir šiltas pūkuotukas nusišypsodavo ir padidėdavo.
Jį gavęs žmogus meiliai priglausdavo pūkuotuką prie širdies, prie skruosto, suspausdavo rankose ir iškart pajusdavo, kaip šilumos ir gerumo banga užlieja jo kūną ir sielą. Žmonės nuolatos keitėsi pūkuotukais ir, kadangi už juos nieko nereikėjo mokėti, jų turėjo tiek, kiek širdis geidė. Visi buvo nuoširdūs, švelnūs ir laimingi.
Baisingoji Beldzefa
Beveik visi. Nes buvo kai kas, kam labai nepatiko matyti žmones, dovanojančius vienas kitam pūkuotukus. Tai buvo Beldzefa, pikta klastinga ragana.
Ji gamino meilės filtrus ir klastos nuovirus, bet vyrai, moterys ir vaikai buvo tokie laimingi, kad jau seniai jų nebepirko. Ragana dėl to vis labiau siuto ir galiausiai sumanė šėtonišką planą.
Sykį rytą ji atskrido pas vieną laimingą šeimą. Prisiartino prie tėčio, skaičiusio laikraštį, ir dūrė pirštu į žmoną, supusią jauniausią judviejų dukrelę.
- Ar nematai, kad tavo žmona visus pūkuotukus atiduoda mergytei? Jei taip tęsis ir toliau, tau neliks nė vieno pūkuotuko! - sušnibždėjo Beldzefa.
Vyras susirūpino:
- Manai, kad dovanodama pūkuotukus ji ištuštins savo maišelį?
- Žinoma! - sušvokštė ragana. - Atėjo laikas, kai reikia padaryti tam galą, pasakyti "stop".
Apžergusi šluotą tarsi arklį, ji išskrido.
Raganos žodžiai neišėjo vyrui iš galvos. Nuo tos dienos kiekvieną kartą pamatęs žmoną, dalijančią vaikams pūkuotukus, jis nuliūsdavo ir sunerimdavo. O jei ragana kalbėjo tiesą? Vyriškis prasitarė apie tai žmonai. Ši taip pat išsigando. Abu nusprendė taupyti pūkuotukus. Po kurio laiko net vaikai ėmė akylai stebėti tėvus, ar šie neatiduoda pūkuotukų kokia nepažįstamam žmogui.
Netrukus laimingosios šalies negalėjai atpažinti. Žmonės džiugiai nebetraukė iš maišelių pūkuotukų. Jie tapo šykštūs ir darė tai vis rečiau. Veikiai pūkuotukų pristigo visiems, o kartu dingo švelnumas ir nuoširdumas. Ragana triumfavo.
Vyrai, moterys ir vaikai liovėsi šypsotis, mandagiai elgtis ir vienas kitam padėti. Kai kurie gulėjo leisgyviai, kai kas mirė dėl pūkuotukų trūkumo. Daugelis ėmė lankytis raganos Beldzefos parduotuvėje ir pirkti meilės filtrus bei klastos nuovirus.
Padėtis pastebimai blogėjo. Tačiau piktoji Beldzefa nenorėjo, kad žmonės mirtų. Nenorėjo netekti filtrų pirkėjų.
Taigi ji surezgė naują planą.
Labai panašus maišelis
Ji išdalijo visiems po maišelį, kuris kaip du vandens lašai panėšėjo į pūkuotukų maišelį, bet pūkuotukų maišelis buvo šiltas, o šis - šaltas.
Į naujuosius maišelius Beldzefa įdėjo rūgščiadyglių. Rūgščiadyglės, užuot suteikusios nuoširdumo ir švelnumo, suerzindavo žmones ir paversdavo juos įtariais bei kerštingais. Tačiau tai buvo geriau negu nieko ir teikė žmonėms bent šiokių tokių jėgų.
Nuo tada, jei kuris prašydavo: "Norėčiau pūkuotuko", tie, kurie bijojo išnaudoti jų atsargas, sakydavo: "Negaliu tau duoti pūkuotuko, gal nori rūgščiadyglės?"
Kur tik pažvelgsi, žmonės keitėsi rūgščiadyglėmis. Net šeimose jomis dalijosi vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai. Rūgščiadyglės buvo dovanojamos gatvėse, mokyklose, fabrikuose, įstaigose. Žmonės tapo irzlūs, kandūs, šalti, pasipūtę ir pavydūs.
Kai kas bandė apklijuoti rūgščiadygles plunksnomis ir vatos gniužulėliais. Gavęs tokią dovanėlę, žmogus minutėlę apsigaudavo, bet priglaudęs ją prie skruosto ir širdies pajusdavo vien liūdesį ir šaltį.
Švelnioji mergytė
Tuomet, kai padėtis atrodė visai beviltiška, įvyko stebuklas. Į liūdesio kankinamą šalį atkeliavo mergytė švytinčiomis akimis ir švelnia šypsena. Ji, regis, ir girdėti negirdėjo apie jokią raganą. Mažylė visiems dalino pūkuotukus, nebijodama, kad jų gali pristigti. Dovanojo juos net neprašoma.
Daugelis pyko ir viešai ją smerkė, nes mergytė mokė vaikus negailėti pūkuotukų ir nesibaiminti, kad jie pasibaigs. Vaikai mergytę labai pamilo. Puikiai jautėsi jos draugijoje, ėmė sekti jos pavyzdžiu ir dalyti pūkuotukus visiems - kaip anksčiau.
Tada kai kurie suaugusieji išleido įstatymą, draudžiantį švaistyti pūkuotukus į kairę ir į dešinę. Bet vaikai įstatymui nepakluso. Jie ir toliau dalijo pūkuotukus. O kadangi vaikų yra daugiau nei suaugusiųjų, galbūt jiems pavyks laimėti.
Kad sužinotumėte, kaip jiems pavyko, apsižvalgykite aplinkui.