Dviejų lietuvių motinų likimai
1901-12-13 / Janina Survilaitė
Motinos dieną kiekvienas prisimename savo gimdytojas, ir vis svarstome, kaip jas pagerbti, pradžiuginti, ką gražaus ir gero joms palinkėti. Tą dieną visada prisimenu dvi motinas, kurių beveik pusę amžiaus negalėjo pasveikinti jų vaikai, nes buvo uždrausta. Tą darė buvusi Lietuvos komunistinė vyriausybė, kurios kitaip kaip žiauriai beširdiška nė vienas niekada nesiryžtume pavadinti...
Prieš dvidešimt metų atvykusi į Šveicariją, susipažinau su dviem lietuvėmis išeivėmis motinomis, kurioms apie keturias dešimtis metų Lietuvos sovietinis režimas draudė susitikti su savo vaikais, paliktais Tėvynėje... Kokia tragiška buvo abiejų motinų lemtis, koks neužgesinamas ilgesys ir baisus kiekvieną dieną širdį draskantis skausmas lydėjo jas ilgas dešimtis metų!
Mariją Milvydienę, 1935 m. pradėjusią studijuoti Kauno Vytauto didžiojo universitete vokiečių ir prancūzų filologiją, 1940 m. ištekėjusią už inžinieriaus Juozo Milvydo ir 1941 m. gegužės 7 dieną pagimdžiusią dukrą tuojau užgriuvo nelaimės. Tų pačių metų birželio 23 d. vyras Juozas žuvo ginkluotame pasipriešinimo okupantams sukilime (1999 m. po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu).
Sukrėsta baisios nelaimės ir nesuvokdama tolesnio savo likimo be mylimo vyro, M. Milvydienė susirgo sunkia liga – plaučių tuberkulioze. Gydymas to meto Panemunės sanatorijoje jokių rezultatų nedavė, liga progresavo. 1944 m. liepos 7 d., palikusi savo motinai 3 metukų dukrytę, išvyko gydytis į Vokietiją. Kai vokiečių sanatorijoms tapo per sunku išlaikyti daugybę priplūdusių ligonių, Vokietijos vyriausybė M. Milvydienę išsiuntė į Šveicarijos Davoso sanatoriją. Sovietams vėl okupavus Lietuvą, ryšys su Tėvyne nutrūko...
Pagerėjus sveikatai, Marija apsigyveno Davoso pensione ir pradėjo po kelias valandas dirbti pas vietos architektą sekretore. Marija 30 metų rašė laiškus Lietuvos komunistinei vyriausybei, maldaudama leidimo pamatyti savo dukrą ir aplankyti sunkiai leukemija sergančią motiną. Visi atsakymai būdavo neigiami... Tik 1967 m., padedant Maskvai, galėjo pasikviesti gydymui į Šveicariją savo 78 metų motiną, kuri po poros metų Šveicarijoje mirė.
Pagaliau 1974 metais M. Milvydienei Šveicarijos konfederacija suteikė Šveicarijos pilietybę, kuri davė galimybę gauti vizą atvykti į Lietuvą. Kadangi sovietinė Lietuvos valdžia visiems užsienio turistams leido svečiuotis tik Vilniuje, pasimatyti po 30 metų su Kaune gyvenančia dukra jai buvo uždrausta... Teko rizikuoti ir vykti slaptai, žinoma, sekant KGB agentams...
M. Milvydienę senoji Šveicarijos emigrantų karta prisimena labai draugiškai: „Ji buvo labai išsilavinusi, nuoširdi, gera ir sąžininga mūsų draugė, – pasakojo man I. Kaestli ir A. Gegeckienė. – Būdama pati labai nelaiminga, kankinama ilgesio dėl atskirties su dukra, ji gerai suprato mūsų visų bėdas ir skubėdavo kiekvienam širdingai padėti.“
Nors pasiligojusi, visą gyvenimą serganti sunkia astma, M. Milvydienė buvo ištikima ŠLB narė. Pirmoji iš Vakarų Europos karo pabėgėlių moterų 1956 m. rugpjūčio 10 dieną prabilo per „Amerikos balso“ radiją, kreipdamasi į savo tautiečius Lietuvoje: „Brangios sesės ir broliai, be galo džiaugiuosi, galėdama nors radijo bangomis tarti žodį į savo brangų kraštą... Mes nepamirštame jūsų nei trumpai valandėlei. Mes buriamės į didesnes grupes, kad mūsų darbas būtų našesnis, tikslingesnis. Todėl aš, priklausydama Rezistenciniam Europos Lietuvių fondo sąjūdžiui, būdama kad ir negausiame Šveicarijos lietuvių būrelyje, dirbu jūsų išlaisvinimui... Aš žinau, kokį svarbų vaidmenį vaidina moteris rezistencinėje kovoje. Žinau, kiek jėgų ir ryžtingumo slypi mūsų moterų širdyse. Ir kokia galinga jos nuolatinės aukos dvasia. Nors ji ne visada matoma ir girdima, bet tauta ją jaučia ir ja remiasi. Jos išauklėja mūsų mergaites į kuklias ir atsparias vaidilutes prie tautos židinio ir narsius vyrus nuolatinėms kovoms su blogiu ir priespauda. Todėl į mūsų moteris ir į mūsų jaunas mergaites mes dedame tiek daug vilčių. Jaučiame, kad tik jos galės išlaikyti mūsų gražius senus tautos papročius, mūsų kalbą ir gilų tikėjimą... Tas begalinis tikėjimas virto mums vakaro ir ryto malda, ir mes tikime, kad tos maldos Viešpats neatmes...“ ( iš medžiagos gautos iš dukros Dalios archyvo.)
Pažymint religines ar tautines bendruomenės šventes, valdyba dažnai kreipdavosi į ją, prašydama tarti gražų, šiltą žodį, nes ji vienintelė senojoje bendruomenėje turėjo filologinį išsilavinimą, jos nuoširdus vaizdingas žodis labiausiai pasiekdavo emigrantų širdis.
„Motinos meilė savo vaikui, tai didžiausia meilė pasaulyje. Jokia kita meilė negali jos viršyti ir jai prilygti. Galima kalbėti apie visokeriopą meilę: meilę artimui, Dievui, Tėvynei, meilę mokslui, menui, muzikai, meilę gamtai, gėlėms, gyvuliams... Tačiau jos pradžią ir pagrindą gauname iš MOTINOS. Jei ji to pirmojo grūdelio neįdiegia į savo kūdikio širdį, tai ta širdelė auga ir vystosi šalta visai savo aplinkai“, – kalbėjo Marija bendruomenės 1979 m. Motinos dienos proga.
Neseniai kalbantis su lietuve A. Gegeckiene, ji vis prisiminė, kokios tragiškai nepakeliamos būdavo Marijai kiekvieną pavasarį Motinos dienos šventės...
M. Milvydienė mirė 2002 m. birželio 21 dieną savo vestuvių 62-ojo jubiliejaus išvakarėse, grįžusi atgal į Lietuvą, slaugoma ir globojama dukros Dalios. Rašydama knygą „Alpių lietuviai“, paprašiusi 2004 m. gavau laišką iš Vilniuje gyvenančios ponios Dalios. Ji rašė: „Po mirties radau Mamos dienoraštį. Tai laiškai rašyti mums iki pat mirties. Juose išliejama meilė, viltis, tikėjimas ir skausmas... 1996 metų vasario 16 d. užrašyti tokie žodžiai: „Ilgesys, išblėsusios svajonės ir meilė Tau (kreipinys į savo žuvusį vyrą, kurį ji visada širdyje laikė gyvu. – J.S.), Dalytei ir Lietuvai mane visada jaudino ir guodė. Lietuva –tai mano kraštas, mano šeima. Lietuvos oras – mano gyvybė, Lietuvos gamta – mano ilgesys ir prieglobstis... Ir didelė užslopinta viltis...“
Kitai Šveicarijos lietuvei –Joanai Stasiulienei – su vyru iš Lietuvos pasitraukti reikėjo skubiai. Mažas sūnelis iš pirmosios santuokos laikinai buvo paliktas pas jos tėvus. Laikinumas, užvaldžius Lietuvą sovietiniam režimui, kaip žinoma, tapo amžinybe ir savo sūnų ji galėjo pamatyti tik beveik po 40-ties metų. Visą tą laiką Lietuvos komunistinės vyriausybės širdis nė karto nesusigraudino ir nė į jokius motinos maldavimus pamatyti sūnų neatsižvelgė...
Garsioji lietuviškų tautinių šokių mokytoja, visą Vakarų Europą žavėjusi nostalgiškais šiaurietiško dialogo sklidinais lietuvių liaudies šokiais, širdyje nešiojosi didelį skaudų ilgesį motinos, kuriai uždrausta susitikti su savo vieninteliu (J. Stasiulienė daugiau vaikų neturėjo) sūnumi, skausmą. Kai man tekdavo ją aplankyti, visada matydavau įrėmintas, ant komodos sustatytas įvairaus amžiaus tarpsnius liudijančias jos sūnaus fotografijas... Dažnai ji kurią paimdavo į rankas, prisispausdavo prie širdies ir pravirkdavo... Motinos ilgesys savo vaikams niekam neprilyginamas, beprotiškas, neleidžiantis nė vienai akimirkai patirti nei laimės pilnatvės, nei tikro džiaugsmo. Porą kartų Šveicarijoje aplankęs savo motiną aštuntame dešimtmetyje ir Lietuvai tapus nepriklausoma, sūnus Lietuvoje staiga mirė, palikdamas motinos širdyje iki mirties neužgyjančią žaizdą.
Nuostabioje Alpių šalyje Joana Stasiulienė išgyveno ilgą skausmingą gyvenimą. Teko ją lankyti jos paskutinėje stotelėje – privačiuose Šveicarijos slaugos namuose, kuriuose ji ne mažiau kankinosi nuo baisios praeities prisiminimų, susijusių su vienintelio sūnaus žiauria atskirtimi. Prie jos lovos ant komodos krašto ir čia stovėjo išrikiuotos visos sūnaus fotografijos... Apie ką tik su ja kalbėdavausi, stengdamasi paguosti ir nuraminti, – visada jos širdies ilgesio bangos suraibuliuodavo viename taške: prie sopulingo sūnaus atminimo, kurio net kapo negalėjo – jau dėl senatvės ir blogos sveikatos – aplankyti nepriklausomoje Lietuvoje.
ŠLB iš poros dešimčių senosios kartos lietuvių moterų liko tik trys... Tarp mūsų, naujai atvykusių lietuvių būrio, tebegyvena tiktai jų pasėtas nemirtingos gydomosios gėrio ir grožio galios pajautimas, jų taurios lietuviškos veiklos ir pergyvento skausmingo netekties laiko amžiais nesunaikinami pėdsakai.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-04-30