Stalo žaidimas
2015-03-04 / Inga Kisielienė
Vienas iš būdų kažką nuveikti kartu be televizoriaus mūsų šeimoje yra stalo žaidimas. Pats žaidimas nėra niekuo ypatingas – meti kauliuką, tada paeini, kiek iškrito ir t.t. Na, turbūt visi žino, kaip tai daroma.
Mūsų namų žaidimo ypatybė yra ta, kad kauliukas metamas ir einama tik tada, kai žaidėjas atsako į klausimą. Klausimai surašyti ant kortelių, imame jas iš eilės ir klausiame.
Mūsų klausimai daugiausia yra iš geografijos.
Mano septynerių metų sūnaus kambaryje ant sienos kabo didelis vaikiškas žemėlapis, taigi, jis žaidžia visu pajėgumu, kaip ir suaugusieji. Jei užduodamas klausimas, tarkim, į kokią jūrą įteka Dunojus, sūnus nubėga į savo kambarį, pasižiūri į žemėlapį ir žino atsakymą. Jei paklausi jo kokia didžiausia Europos šalis, jis iškart pasakys – Rusija, juk ji tokia didžiulė, per visą Europos žemėlapį. Kai kurių šalių sostines jau išmoko mintinai. Jei paklausiu, kas yra Danijos sostinė, jis tuoj pat pasakys, kad Kopenhaga. Tik reikia priminti Hansą Kristianą Anderseną, kurio pasakas jis dabar skaito. Atvirai sakau – pati buvau nustebusi, kad jo žinios tokios geros, bet negaliu jam parodyti, nes sūnus įsižeidžia – ką tu, maža, ko čia stebiesi, juk visi tą žino! 