Kai vaikai tampa savarankiški...
2015-07-07 / Nida Matiukienė
Šiandien, savo sūnaus gimtadienio proga, patyriau tikrai didelį sukrėtimą... Gal ir linksmą, bet kartu ir šiek tiek liūdnoką. Pirmą kartą patyriau tai, jog manęs vaikų šventėje jau nebereikia...
Planavome gimtadienį apie keturias savaites. Kaip įprasta, kalbėjome apie šventės svečius, maistą, dovanas, tačiau kai tik pradėjome kalbėti apie žaidimus, vaikas pasijuto lyg nesavas. Atrodė, tarsi nenorėtų jokių žaidimų. Ir tokia nuotaika tęsėsi vos ne visą mėnesį. Ką tik pasiūlydavau, sulaukdavau mandagios tylos: nei „ne“ nei „taip“. Neapsikentusi su nežinomybe atspausdinau gimtadienio planą su dinozauro paveikslėliu, kurį labai kruopščiai drauge rinkome ir palikau vaiką savarankiškai suplanuoti savo gimtadienį. Kai gavau užpildytą planą, labiausiai nustebino pageidaujami patiekalai: vištos šlaunelės (su prieskoniais, kurie buvo ketverių metų gimtadienio proga
– lyg aš atsiminčiau, kokie ten buvo prieskoniai), virtos kukurūzų burbuolės (kur jų gauti birželį?), „tinginio“ pyragas, traškučiai, „kola“ ir pan. O vietoj dovanų vaikas paprašė pinigų. Bandžiau perkalbėti, nes buvau įsitikinusi, kad jis nusivils negavęs jokios dovanos, tačiau Emilis nesutiko. Su baime laukiau gimtadienio...
Seneliai pasveikino pirmieji – padovanojo pinigų. Nemažą sumelę, tačiau perspėjo, kad į ją įeina taip pat ir gimtadienio šventės pirkiniai – maistas, papuošimai, lauknešėliai ir t.t. (Žinojo, jog tėvams yra finansiškai sunkus laikas). Pradžioje Emilis nenorėjo sutikti, tačiau paaiškinau, kad mes atskiros sumos neskirsime, teks dalinti į dvi dalis – viena jo dovanai, kita – maistui. Buvo įdomu stebėti, kaip kruopščiai vaikas rinkosi produktus: kiekvieną kumpelį, sausainėlius ir vaisius rinkosi pats. Užtrukome gal visą valandą parduotuvėje. Prie kasos žiūrėdamas į judantį takelį su produktais, vis teiravosi – o sviestas gimtadieniui? („Taip, tinginiui“, – vos sulaikydama juoką atsakinėjau). O kakava? („Taip pat tinginiui“, – patikinau sūnų). Ir vis skaičiavo, kiek gi lieka dovanai. Aš jį raminau, kad dar prisidės pinigai, kuriuos gaus iš draugų dovanų, ir suma bus didesnė.
Taigi, šiaip ne taip suruošėme vaišes ir sulaukėme pirmųjų svečių. Emilis be galo džiaugėsi draugais ir dovanomis (kurios, kaip ir tikėjosi, dauguma buvo vokeliuose). Aš dar bandžiau fotografuoti šventę, bet bernai yra bernai – niekas nenorėjo patekti į kadrą. Išsilakstė.O paskui Emilis atėjo pas mane ir sako: „Mama, gal tu eik į paskaitas“. Taip ir atsisėdau vietoje. Planavau nebeiti šį vakarą dėl sūnaus, padėti jiems švęsti, bet, pasirodo, klydau. Savarankiškam pirmokui mamos pagalbos jau nebereikėjo 
.
Visas būrys berniukų išlėkė į lauką, tiek juos ir temačiau. Visą vakarą vaikų nuotaika buvo super audringa, atmosfera pilna paslapties ir veiksmo. Visi drauge kažką veikė ir kažkokiu nesuprantamu būdu vienas kitą suprato. Sunku tai nupasakoti, tačiau iš namų išvykau visiškai rami. Buvau tikrai įsitikinusi, kad vaikų šventė pavyko.
Kitą dieną, didžiuodamasis surinktų pinigų suma, sūnus paklausė, kada važiuosime išsirinkti dovanos. Taigi, teko apvažiuoti ko ne visą miestą. Ir išsirinko tai, ko labiausiai norėjo – LEGO rinkinį.
Bet svarbiausia, kad nuo to laiko sūnus pradėjo išmintingai naudotis pinigais. Iki šiol negaliu susilaikyti nepasidžiaugusi. Šiuo metu jis taupo savo kambario baldams.
Aptikau tokį paradoksą: gimtadienio šventės ruošimas drauge su vaiku suteikia jiems nuostabią progą tapti savarankiškiems. Ir kiekvienos šventės metu žengiamas didelis žingsnis nepriklausomybės ir kūrybiškumo link
.