Savamokslės dekupažas
1901-12-13 / Jurga Statulevičienė
Nesu nei menininkė, nei mokanti derinti spalvų, tiesiog gavau gimtadienio proga dekupažo knygą. Pasiskaičiusi knygą ir suorganizavusi dekupažo vakarėlį labai pamėgau šį saviraiškos būdą. 
Iš tikrųjų, kad nesiblaškyčiau, bandau vieną būdą: su vienkomponenčiu sendinimo laku. Dabar viskas iš eilės:
• Nušlifuoju norimo daikto paviršių.
• Nulakuoju skiestu su vandeniu laku (tinka bet koks pirktas statybinių medžiagų parduotuvėse lakas, pvz.: ,,Sadolin“ ).
• Nudažau su akriliniais dažais. Spalvą reikia pasirinkti pagal iškirptų ir paruoštų klijuoti servetėlių atspalvį (man ši užduotis sunkiausia: pamatyti, kaip atrodys galutinis variantas, mat ši spalva ,,išlys“ kai suskeldės ant viršaus nudažyta spalva).
• Išdžiūvus, nulakuoti vienkomponenčiu sendinimo laku (kurį galima įsigyti bet kurioje dekupažui skirtoje parduotuvėje).
• Išdžiūvus lakui, vienas sunkesnių etapų bus nudažyti paviršių. Mat dažant reikia stengtis teptuku toje pačioje vietoje tepti tik du kartus, nes jei tepsim daugiau ir ilgiau tai dažai tiesiog nesuskeldės.
• Džiūnant dažams matysit kaip gražiai atsiranda įtrūkimai.
• Dabar pati maloniausia dalis: išsikerpam servetėlių motyvus ir klijuojam (PVA klijais) tepdamos teptuku ant servetėlės viršaus. Išlyginam visas raukšleles ir... nuostabu, gražu. Šaunu.
• Išdžiūvus klijams lakuojam visą paviršių laku keletą kartų. Tarp lakavimų galite su šiurkščia kempinėle pašlifuoti paviršių.
Labai smagu matyti šį darbą darant ir vaikus, jiems be galo įdomu stebėti skeldėjant dažus. Mano vaikai pasidarė sau taupykles. Man sunkiausia buvo nesikišti į jų kūrybinį procesą, bet leisti patiems patirti kūrybos džiaugsmą. Rezultatas, mano nuostabai, buvo puikus. Vaikai turi menininko gyslelę ir drąsos išreikšti save.