Dar kartą apie Vasario 16-ąją
1901-12-13 / Andrius Navickas
Paradoksalu, bet sovietmečiu švęsti Vasario 16-ąją buvo paprasčiau nei šiandien. Laisva Lietuva buvo kaip Pažadėtoji žemė, šviesi alternatyva kasdieniam absurdui, nepritekliui, neteisybei. Ši alternatyva vienijo ir teikė jėgų, padėjo išlikti žmonėmis aplinkoje, kurioje patogu buvo tapti totalitarinės valdžios kontroliuojamos bandos dalimi. Andai pakakdavo gesto, šventinės šypsenos, netikėčiausiose vietose stebuklingai pražydusios trispalvės ir sovietinis griozdas krūptelėdavo. Vasario 16-oji sovietmečiu dar kartą patvirtindavo, jog jokia tamsa niekada neužgoš šviesos. Jie silpni. Jie bijo. Jie širdyje žino, kad vis vien kažkada praloš, Melas, išdavystė, pyktis visada pralaimi. Tai dėsnis, kurį pernelyg dažnai pamirštame šiandien.
O kokia nuostabi sovietmečiu atrodė trispalvė. Tarsi rojaus švytėjimas pilkumos terorizuojamoje kasdienybėje.
Atėjo laisvės metas. Kartu su daugybę pamokų. Pavyzdžiui, jog nėra paprasta būti laisvu žmogumi, kuris atsako už save, už savo klaidas. Laisvė – tai išbandymas. Vergus kartu laiko šeimininkų baimė, bizūnai, pagaliau, ir grandinės, sujungiančios į grupę. Kas vienija laisvus žmones? Kaip turėtų būti kuriama bendrystė? Vasario 16-oji vis labiau tapo dar vienu laisvadieniu, „valdiškų“ žodžių porcija. Tuo labiau, kad su „laisve“ susijusių datų kalendoriuje atsirado pakankamai daug. Tuo labiau, kad žodis „laisvė“ jau nebebuvo šviesi ir šildanti alternatyva, tai buvo erškėčiais apaugęs kelias, kuriuo einame čia ir dabar.
Man asmeniškai valstybinių švenčių vertė, jų atgaiva devalvavosi, kai jų organizatoriais ir kalbėtojais tapo tie, kurie andai drebėdami ir putodami pykčiu plėšė trispalves, siuntė žmones į klaikias KGB kameras, užsirašinėjo vaikščiojančių į bažnyčią vardus ir kalbėjo plenumuose, pripildydami erdve bereikšmių žodžių mase. Pamenu, kai kartą, klausydamas, kaip Vasario 16-ąją liaupsina politikas, kuris tarnavo vyriausia sovietinio režimo teatro marionete, kaip jis kalba apie kovos už laisvę didybę, pajutau, jog nebegaliu atsispirti slogiam jausmui – JIE pavogė iš mūsų net pačią gražiausią šventę. Ne kartą širdį perliedavo šaltukas, lydimas minties – JIE pavogė iš manęs mano Tėvynę.
Tik vėliau supratau, kad pakliuvau į Piktojo paspęstus spąstus. Supratau, kad vis dar galvoju kaip vergas, o ne kaip laisvas žmogus. Supratau, jog JIE tėra dar vienas erškėtis, kuris niekada neužgoš Viešpaties padovanotos Tėvynės.
Kita vertus, net nevilties spąstai gali būti Viešpaties dovana. Džiaugiuosi, jog jaučiausi sugniuždytas, nes dabar galiu suprasti žmones, kurie gyvena suvilioti frazių: „Nusipelnėme gyventi geriau“, „Ne dėl tokios Lietuvos kovojome“, „Šalin valdžios išperas..“ Galiu suprasti, nes daugumos jų neviltis, skausmas tikri. Jie neša sunkią pykčio naštą. Tačiau nebegaliu pateisinti, nebegaliu stoti šalia jų. Nes tvirtai žinau, kad laisvė ir neviltis, laisvė ir tūžmastis – nesuderinami dalykai. Žinau, kad laisvė yra išauginama širdyje ir niekas negali paversti žmogaus vergu, jei jis pats su tuo nesutinka.
Jei Vasario 16-osios deklaracijos kūrėjai pradžioje patys turėjo tapti laisvais žmonėmis, o tik paskui galėjo pakviesti Tautą į laisvės nuotykį. Jei jie būtų likę vergai, jie tik skėsčiotų rankomis ir sakytų, kad Nepriklausomybė tokiomis sąlygomis, kai šalia Rusija, Vokietija, Lenkija tiesiog neįmanoma. Keiktų vienas kitą, piktintųsi – t.y. tik toliau paprasčiausiai žvangintų grandines. Jei pokariu nebūtų tūkstančių laisvų lietuvių, nebūtų buvę partizanų. Būti besipiktinančiais vergais daug paprasčiau nei kovoti už tai, kuo tiki. Jei per Atgimimą nebūtume pajutę laisvės skonio, nebūtų ir Sausio 13-osios žygdarbio.
Beje, prieš ištariant įprastą frazę: „Ne dėl tokios Lietuvos kovojome“, siūlau sąžiningai pagalvoti, kiek kiekvienas iš mūsų dalyvavome ir dalyvaujame laisvės žygyje? Ką esame paaukoję ir ką pasiryžę dar paaukoti? Kiek kartų buvome ištikimi Tėvynei, kai kiti svyravo? Kiek kartų drąsinome bendražygius? Kiek kartų sugebėjome širdyje įveikti pyktį ir neviltį? Kiek kartų kovojome už valstybei svarbius sprendimus, nors asmeniškai jums jie neatneš materialinės naudos ar net privers kažko atsisakyti?
Laisvės niekas negali pavogti. Jos tik galima atsisakyti, iškeičiant į vergo grandines, kurių žvangėjimas ne vienam yra gražiausia muzika. Aš dėkingas Viešpačiui, už tai, kad jis padovanojo Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, net Sausio 13-ąją. Dėkoju taip pat už tai, kad padėjo suprasti, jog būti laisvu žmogumi – tai kasdien apsispręsti už tai, kuo tiki. Na, o per šių metų Vasario 16-ąją linkiu Trispalvės plazdėjime išvysti Viešpaties šypseną.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2009-02-13