Velykos ir mūsų požiūris į mirtį
1901-12-13 / Aušra Blažauskaitė
Visai čia pat šv. Velykos, šventė kuri mūsų kultūroje vis labiau praranda savo sakralinę prasmę ir ima tapatintis su materialiais atributais – pavasariu, margučiais, velykiniais zuikučiais ir kt.
Pernelyg mažai mąstome, ką Viešpats dėl mūsų padarė ir tebedaro, kokia Velykų šventės esmė. Galbūt taip yra todėl, jog viena iš esminių Velykų temų yra mirtis, tema, kurią dažniausiai esame linkę aplenkti, apie ją negalvoti, nekalbėti ar bent jau palikti Vėlinėms, kurios asocijuojasi su liūdesiu bei gedėjimu. Tačiau būtent apie mirtį ir būtent dėl artėjančių Velykų kontekste aš ir noriu priminti šiame straipsnyje.
Kalbant apie mirtį, labiausiai kyla prasmės ir vertės klausimas. Kodėl visi turime mirti? Jei turime mirti, tai gal nėra prasmės gyventi? Ar tikrai tęsiasi gyvenimas po mirties ir koks jis yra? Kas iš viso yra gyvenimas? Norint atsakyti į šiuos klausimus, vertėtų peržvelgti Senojo ir Naujojo Testamentų mokymą apie mirtį.
Senojo Testamento Pasaulio sukūrimo istorijoje atskleidžiama žmogiškosios mirties priežastis. Dievas įkvėpė gyvybę Adomui ir Ievai. Nebepasitikint Dievu – Adomui ir Ievai pristigus pasitikėjimo Dievu ir nusidėjus, į pasaulį įeina mirtis. Žmogus tiesia ranką į užgintąjį vaisių, nes tiki, kad taps kaip Dievas. Deja, vietoj to tampa pažeidžiama mirtinga būtybe.
Senojo Testamento žodis mirtis vartojamas trimis prasmėmis: biologinė egzistencijos pabaiga, jėga, prieštaraujanti Dievo kūrinijai, ir metafora to, kas veda tolyn nuo Dievo. Mirtis čia nelaikoma priešu: „Visi turime mirti ir esame tarsi išpiltas ant žemės vanduo kurio vėl susemti neįmanoma. Bet Dievas gyvasties neatims; jis suras būdą nelaikyti tremtinio amžinai ištremto nuo savo Artumo“ (2 Sam 14,14) Į mirtį nežiūrima kaip į nepaaiškinamą įsikišimą į gyvenimą. „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Koh 3,1). Gyvenimas ir mirtis nėra atskiri vienas nuo kito, Dievo valia jie yra sujungti į viena: „Viešpats davė, Viešpats atėmė. Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas“ (Job 1,21). Jobas pasikliauja įtikėtu, o ne patirtu Dievu, ir paveda save tam, kas dar nežinoma. Taigi Jobas, nors dar ir miglotai, bet jau kalba apie Prisikėlimą.
Žydų tikėjimas, kad, atėjus Mesijui, mirtis bus nugalėta kartą ir visiems laikams, tampa tikrove, kurią apreiškė Jėzaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Naujais Testamentas patikslina ir užbaigia teologinę Senojo Testamento mintį: Mesijas yra Jėzus Kristus, Dievo Pažadėtasis, kuris ateina į pasaulį, kad pasaulis regėtų Dievo Šviesą. Kristus yra visų Dievo pažadų, kurių svarbiausias yra prisikėlimas, išsipildymas. Kristaus prisikėlimas yra tikroji mesijinė ramybė, nes mirtis, kaip didžiausias žmogaus priešas, amžiams nugalėta. Tai tarsi atsakas, kad Dievas tikrai ateina. Jėzaus gyvenimu, kančia, prisikėlimu yra paremtas krikščionių požiūris į mirtį. Kristaus dėka krikščioniška mirtis turi pozityvią prasmę, tai malonės įvykis. Mirtis jau nėra visa ko pabaiga – mirtis įprasminama. Jau Krikšto metu įvyksta nuodėmės mirtis, ir mes čia pat gimstame naujam gyvenimui Dievo šeimoje. O per fizinę mirtį lygiai taip gimstame savo amžinajam gyvenimui.
Žmogaus prigimtyje įrašytas instinktyvus nemirtingumo troškulys. Dėl šios priežasties mes patiriame mirties baimę. Žmogus trokšta gyvenimo ir bijo mirties. Iš tikrųjų mirtis neturėtų žmogaus bauginti. Kaip 2000 metais žurnale „Sandora“ rašė kun. A. Peškaitis, mirtis yra tik gyvenimo dalis, per kurią įvyksta susitikimas su Tuo, kuris tavęs niekada neužmirš, su Tėvu, kuriam esi reikalingas, kuris apreiškė gailestingumą.
Būtent Velykų slėpiniu Jėzus rodo mums kelią pas Dievą, kuris yra gyvenimo šaltinis. Jėzaus kelias rodo tolyn už mirties nusidriekiantį kelią. Jėzus sako, kad Dievas yra gyvųjų Dievas, jog visi Jame gyvena, taigi nėra mirusiųjų. Jie jau dabar gyvi, gyvi nors ir kitaip negu buvo žemėje. Šioje žemėje žmonės gavo gyvybę iš Dievo tarpiniu būdu, o aname pasaulyje jie gyvena tiesiogiai iš Dievo. Žodis „dabar“ galioja tik šiapus mirties linijos. Anapusinis gyvenimas ir prisikėlimas yra didžiulė viltis: žmogui sunku netgi įsivaizduoti, ką „paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 1,9). Velykų slėpinio žinia mums dovanoja prisikėlimo viltį ir žinią.
Kadangi jau gavome pažadą, tad kaip ir nebereikėtų mirties bijoti. Bet vis dėlto šiandien mirties suvokimas yra pernelyg pakitęs. Senovinis elgesys, kai mirtis buvo sykiu ir įprasta, ir artima, ne per daug skaudi ar svarbi, labai jau skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog net nebedrįstama ištarti jos vardo.
Anksčiau mirtį sutikdavo ir palydėdavo, bijota tik mirti nesuvokus, kad miršti. Šiandien mirštama būtent taip, kaip anksčiau nederėdavo mirti. Šiandien mirtis tapo bemaž nepadoriu dalyku, apie kurį geriau nekalbėti. Požiūris į mirtį tapo „laukinis“: nuo mirties reikia bėgti, užuot ramiai ir oriai ją sutikus. Mirtis baugina tiek mirštantįjį, tiek jo artimąjį, nes sunku suvokti ar įsivaizduoti, kas slypi už jos. Kita vertus – mirtis yra tarsi renginys, demonstruojamas masinėse informacijos priemonėse. Tuo ji labai sudaiktinama ir subanalinama, dingsta jos metafizinė prasmė. „Nebeliko begalybės jausmo, kylančio iš tikėjimo, jog mirtis - tik pradžia, susitikimo su Dievu vieta“, - Josephas Ratzingeris (popiežius Benediktas XVI) rašo knygoje „Eschatologija“. Todėl svarbu suprasti mirties paradoksą, nes tokiu būdu galime įveikti „laukinę“ baimę. Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu nugalėjo mirtį, todėl ji nėra beprasmybė. Mirties nereikia bijoti, nes per Kristų ji tampa nugalėta. Per Kristaus kančią, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą Dievo karalystė yra ir bus atverta kiekvienam tikinčiajam. Taip mirtis sujungia dramatišką dabartį ir džiugią ateitį. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra krikščionybės tikėjimo pagrindas, Velykų slėpinio esmė. „Dievas įrodė savo meilę tuo, kad mums dar tebesant nusidėjėliais, Kristus numirė už mus“ (Rom 5, 8) Per Kristaus asmenį ir Jo mokymą bei gyvenimą Dievas įrodė savo ištikimybę ankščiau duotiems pažadams. Dievas yra mus pašaukęs ir tebešaukia amžinai susijungti su juo visa savo prigimtimi, tapus jo nenykstamo dieviško gyvenimo dalininku. Savo mirtimi išvadavęs žmogų iš mirties, Kristus šią pergalę pasiekė savo prisikėlimu.
Vatikano II Susirinkimas pabrėžia: kiekvienam mąstančiam žmogui tvirtais argumentais grįstas tikėjimas duoda atsakymą į nerimastingą klausimą, koks likimas jo laukia; šis tikėjimas drauge įgalina bendrauti Kristuje su mylimais broliais, kuriuos mirtis jau nusinešė, sužadindamas viltį, kad jie Dieve įgijo tikrąjį gyvenimą. Kaip žmogus laisvu savo valios apsisprendimu pasirenka gyvenimą su Dievu, taip sakramentinė tikrovė jį panardina į dieviškąją malonę, nes be jos gyvenimo tikslo jis negali įgyvendinti.
Būtent Kristaus mirties ir prisikėlimo dėka krikščioniška mirtis įgauna pozityvią prasmę. Neviltis ir liūdesys mirties akivaizdoje žemiškuoju supratimu transformuojamas į begalinį džiaugsmą viliantis amžinuoju gyvenimu.
Taigi tikintiesiems Velykos išreiškia džiaugsmą dėl galutinės Dievo Sūnaus - Jėzaus Kristaus pergalės prieš mirtį. Šios šventės skelbiama žinia: Žmogus, Dievo pašauktas į būtį, Jėzaus Kristaus dėka nebepavaldus mirčiai. Per Kristaus kančią, mirtį ant kryžiaus ir Prisikėlimą ji tampa visiems laikams nugalėta, žmogus išvaduojamas iš jos valdžios. Velykų slėpinys tikinčiajam sako, jog jo egzistencija kartą prasidėjusi nesibaigs fizine mirtimi. Esame kviečiami į amžiną laimę – į amžiną bendrystę su Dievu ir artimaisiais – šventaisiais. Velykos yra Dievo pažadų išpildymas, kuris per mirtį įveda į Dangaus karalystės gyvenimą. Dievas pasaulio Kūrėjas išvaduoja mus iš nieko, iš apgaulės, o svarbiausia iš egzistencijos pabaigos - mirties. Bet norint būti išvaduotam reikia suvokti, nuo ko esi vaduojamas ir Kas tave vaduoja.
Švęsdami Velykas, išgyvenkime jų Gerąją Naujieną ir ja pasidžiaukime, pasvarstydami, ką iš tikrųjų reiškia pasakymas „Kristus prisikėlė, tad ir mes kelsimės.“ Ar galime su dėkingumu pasitikėti tuo, ką Jėzus mums vienareikšmiškai žada ir siūlo: „Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ (Jn 11,26).
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2009-04-10