Prisikėlimo simboliai: šviesa, vanduo ir giesmė
1901-12-13
Velykų nakties homilijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą ir apie simbolių kalbą, kuria Bažnyčia perteikia šią tikėjimo tiesą.
Kalėdos, Kristaus gimimas, mums yra betarpiškai suprantamos. Galime įsivaizduoti tą naktį Betliejuje, vaikelio gimimą, Marijos, Juozapo ir piemenų džiaugsmą. Visa tai artima mūsų pačių patirčiai. Tačiau Velykos, Kristaus Prisikėlimas, yra visai kas kitą. Tai tolima, nesuprantama ir todėl Velykų žinia mums atrodo tarsi pakibusi. Tokia pat ir apaštalų patirtis. Evangelija pagal Morkų pasakoja, jog Jėzui užsiminus apie prisikėlimą iš numirusių, Petras, Jokūbas ir Jonas „gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“ (Mk 9,10)“. Dar anksčiau buvo karštas Petro protestas, išgirdus iš Kristaus apie jam lemtą kančios ir mirties kelią.
Bažnyčia stengiasi tikintiesiems padėti suprasti slėpiningą ir sukrečiantį Prisikėlimo įvykį simbolių kalba. Jų yra trys – šviesa, vanduo ir nauja giesmė Aleliuja.
Pirmiausia, šviesa. Sukūrimo pasakojime, užrašytame Pradžios knygoje, Dievas taria „tebūnie šviesa“. Ten, kur šviesa, ten gimsta gyvybė, o chaosas tampa kosmosu. Biblijoje šviesa yra pats betarpiškiausias Dievo vaizdinys.
Su Kristaus prisikėlimu Dievas dar viena kartą taria „tebūnie šviesa“, nes tai naujo pasaulio pradžia. Pats Kristus yra šviesa – šviesa pasauliui ir istorijai. Senajame Testamente Dievo žodis, apreikštas žydams, buvo laikomas Dievo duota šviesa. Tad Kristus yra šviesa ir dėlto, kad jame yra Dievo Žodis, jis pats yra Dievo Žodis.
Šviesos simbolis Velykų vigilijoje išreiškiamas velykine žvake, kurios liepsna skleidžia šviesą ir šilumą. Čia šviesos simbolis yra sujungtas su ugnimi: švytėjimas ir karštis, švytėjimas ir ugnyje esančios energijos kaita – tai simbolizuoja, jog tiesa ir meilė eina kartu. Velykinė žvakė degdama tirpsta, nyksta – tai reiškia, jog kryžius ir prisikėlimas yra neatskiriami. Šviesa kyla iš kryžiaus, iš Kristaus savęs dovanojimo. Per Kristų ta šviesa gimsta ir mumyse. Tai simbolizuoja krikšto metu uždegama žvakelė. Krikštijamasis yra apšviečiamas Kristaus, jam pačiam Dievas sako „būk šviesa“.
Kitas Velykų vigilijos, kuri taip pat yra krikšto naktis, simbolis yra vanduo. Šventajame Rašte vandeniui suteikiamos dvi visiškai priešingos reikšmės, abi priklausančios ir krikšto sakramento vidinei struktūrai.
Viena vertus, vanduo yra grėsmė gyvybei ant žemės, yra jūra, kuri gali ją užlieti. Tai mirties simbolis. Kita vertus, be vandens nėra gyvybės. Šventajame Rašte nuolatos aprašomos šulinių ir versmių vietos. Prie vieno iš tokių šulinių, prie Jokūbo šulinio Jėzus sutinka moterį samarietę ir jai kalba apie versmę, iš kurios trykšta troškulį numalšinantis vanduo, teikiantis amžinąjį gyvenimą. Pats Kristus yra ta versmė, Jis duoda gyvąjį vandenį. Abi vandens simbolio reikšmės yra krikšto sakramente. Panirimas į krikšto vandenį yra „ankstesnio žmogaus“ mirimas, bet tuo pat metu naujojo žmogaus gimimas.
Trečias simbolis yra nauja giesmė, Aleliuja. Jo ypatingumas yra tame, jog jis išreiškiamas ne kokiu daiktu ar dalyku, tačiau įtraukia patį žmogų. Giesmė yra džiaugsmo išraiška. Tokio didelio džiaugsmo, kad jo negalima sulaikyti, negalima nuslėpti, bet taip pat negalima išsakyti įprastais žodžiais. Tada yra giedama. Velykų naktį krikščionys gieda iš džiaugsmo, nes Dievas juos išlaisvino tikram gyvenimui.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2009-04-14