Turėjau tobulus senelius

2015-11-13 / Laura Krivelienė

Aš turėjau tobulus senelius. Šiandien suprantu, kad anaiptol jie tokie nebuvo, nes nėra tobulų žmonių, tačiau kitaip savo Mamutės ir Tėveliuko negaliu pavadinti. Žodis ”tobuli” būtent ir pasako apie juos tai, ką turi pasakyti. O tobulus juos padarė meilė man, vieninteliai jų anūkėlei...

Kai pereitą šeštadienį su vyresniuoju sūnumi išlipau iš traukinio Šiauliuose, mieste, kuriame gimiau ir kuriame gyveno mano tobulieji seneliai, jutau, kaip siela ėmė blaškytis lyg žvėris narve. Kur mano mamutė? Kur mano tėveliukas, kur jo inteligentiška skrybėlė, iškilusi virš visų galvų?... Sulėtinau žingsnį, nors buvo šalta ir norėjosi greičiau bėgti į mano vaikystės namus, tačiau norėjau viską darkart prisiminti. Taip dažnai čia išlipdavau, o vaikiška mano širdelė spurdėdavo iš džiaugsmo, kad tuoj tuoj pulsiu į glėbį savo tėveliukui, o jis juoksis, kad iš jo nedidelių akių teliks siauri brūkšneliai, švies keli auksiniai dantys, o aš dunktelsiu į jo stiprią didelę krūtinę ir giliai įkvėpsiu jo kvapą... Didesnės laimės man tada nebuvo.
Šiandien man 33-eji... Atvažiavau į mano tėveliuko mirties metines. Viešpatie, nejaugi nieko nebeliko?... Pirmąkart iki skausmo širdį pervėrė praradimo skausmo peilis. Aš jo nebeturiu, savo tėveliuko... Dar matau jo šypseną, susiaurėjusias žibančias iš meilės akis, bet nieko nebegirdžiu. Mamutės nebeturiu jau dvidešimt metų...

Nebespurda iš laimės mano širdis. Šiandien viskas kitaip. Atvažiavau tik su savo sūnumi. Santykiai giminėje tokie sudėtingi ir apkartę, kad niekas, išskyrus mane, nebenori matytis su tėveliuko antraja žmona. Atvažiavau dėl tėveliuko, nes tikiu, kad jo siela šito norėjo. Nežinau nieko apie aną pasaulį, bet neįsivaizduoju, kad žmonės ten nusineša ir savo žemiškas nuoskaudas. Kam jos ten?...
Po mišių šeštadienio rytą susirinkome šalia bažnyčios esančioje kavinėje. Paminėti liūdnos dienos. Nors nežinau. Biblijoje parašyta, kad mirties diena geriau negu gimimo. Daug metų vis kartas nuo karto pasimelsdavau, kad kai ateis tėveliukui laikas, būčiau šalia. Ir buvau. Lygiai prieš metus taip pat išlipau iš traukinio, ir nors tėveliukas manęs nepasitiko, nes gulėjo ligoninėje, mano širdis dar suspurdėjo iš laimės, - žinojau, kad tuoj pamatysiu jo šypseną, priglusiu prie jo plačios krūtinės ir giliai giliai įkvėpsiu jo kvapą. Viešpats siuntė ženklus, bet aš jų nesupratau. Traukinio kupe sėdėjo trys draugės, grįžtančios iš sesijos namo į Šiaulius. Viena jų vis minėjo gedulo namus, priešais kuriuos ji gyveno, visai šalia parko. Po pusantros paros ten gulėjo mano tėveliukas, - ramus, tylus, laisvas… O aš verkiau.

Per gedulingus pietus žiūrėdama į tėveliuko nuotrauką kalbėjau, kiek daug jis man reiškė… Tačiau po mano žodžių prabilo ponia Birutė ir pasakė tai, ko aš, deja, nežinojau. Pasirodo, tėveliukas su ašaromis nuolat manęs laukdavo. Nuolat. O aš?… Aš auginau vaikus. Nemiegojau naktimis metai po metų. Studijavau. Dirbau. Baisi skola ir apmaudas ėmė mane smaugti. Kodėl nesupratau??? Kodėl bijojau palikti parai vaikus, darbus, mokslus, vyrą? Kodėl gailėjau laiko jam, kuris išmokė mane vaikščioti, glaudė prie savęs aukštai savo stipriom rankom pakėlęs nuo žemės, kurio mažose akyse tilpo bekraštis meilės vandenynas. Ką padės dabar mano žodžiai…
Kai tu, Laurute, pasensi, tu irgi su ašaromis lauksi savo vaikų, o jie vis bus užsiėmę, vis neturės laiko, - skamba ir skamba ponios Birutės virpantis balsas, kais su sūnumi riedame traukiniu atgal į Vilnių… Ką man dabar daryt? Žinau juk, - nei vaikai, nei tėvai niekada nebus be nuodėmės…

Tyliai užsirašau į skaudančią širdį, kad nepamirščiau: “Nebūk mama, priekaištų nuodais barstanti savo vaikų širdis, kad senatvėje jie nenorėtų tavęs matyti… Ir neteisk jų, nes ką žinai, gal pati savo skundais uždarysi kelią į savo namus, bet kita vertus… Nepamiršk, kad šiandien dar gyvi tavo pačios tėvai. Saugokis, kad kai ateis jų valanda, tavo skola nebūtų beviltiškai didelė…”
Tėveliuk, man taip Tavęs trūksta...

Komentarai