Po klinikinės mirties
1901-12-13 / Sonata Aleksandravičienė
Bėga laikas ir daugelis gyvenimo įvykių, atnešusių džiaugsmą, skausmą ar vargą, – tiesiog pasimiršta. Vis dėlto labai norėtųsi nepamiršti Dievo gerumo ir stabtelėjus papasakoti Jums apie Viešpaties suteiktą malonę GYVENTI.
*****
Tą 2009 m. rugpjūčio 21dienos vakarą su šeima važiavome iš sodybos. Vaikai klegėjo nuo įspūdžių, ir mes jau buvome netoli namų, kai netikėtai suskambo mano telefonas: “Tėčiui blogai. Jis reanimacijoje”, – kaip perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo neramūs brolio žodžiai. Išpylė šaltas prakaitas…Kas atsitiko? Juk viskas ką tik buvo gerai. Žinios trumpos: tėtis su žmona Maryte dirbo sode, įkando širšė, jis ištino, prarado sąmonę. Dabar jau prie mirties… Taip staiga, akimirksniu, iš gyvenimo atsidūrė prie mirties slenksčio. Buvo baisu…
Kai nuvykau į reanimaciją, tėtis gulėjo be sąmonės, kažką kliedėjo, neramiai muistėsi, kūnas buvo visas ištinęs. Virš lovos kabėjo užrašas su diagnoze: “Stasys Miežonis, 68 m. Anafilaksinis šokas*”. Gydytojai nieko gero nežadėjo, mat tėtis be sąmonės išbuvo visą parą.(* Anafilaksinis šokas – tai ūmi, gyvybei pavojinga sisteminė organizmo reakcija į pakartotinai patekusį alergeną.)
Čia sutikau brolį Gintą ir Marytę, kuri viską mačiusi iš streso negalėjo kalbėti…
Marytė vėliau pasakojo: “Tą dieną buvo gražus oras. Tėtis ilsėjosi ant žolytės, bet vėliau dingo. Atėjau į virtuvę, o jis man rodo pirštą ir sako: “Skauda. Man bloga”. Jis nuėjo į kambarį ir atsisėdo ant sofos, o aš sugirdžiau lašiukų nuo širdies. Ir staiga jis krito ant nugaros…Iš karto ėmė keistis veidas, pamėlynavo, ištino, pradėjo karkaliuoti. Išsigandusi išbėgau šauktis kaimynų pagalbos: “Stasys miršta! Kvieskit greitąją!” Subėgo moterys, ėmiau daryti dirbtinį kvėpavimą. Veidas, lūpos, liežuvis sutino, vos galėjau įpūsti oro. Kai atvažiavo greitoji pagalba, buvo toks ištinęs, kad nebegalėjo įkišti zondo į burną ir padėti kvėpuoti. Gydytojai bandė gaivinti, leido adrenaliną į kaklą, liežuvį. Pamatę, kad negali padėti, greitai išvežė į reanimaciją. Mašinoje paskambinau Gintui.“
Tuo metu brolis Gintas Miežonis buvo namie. Kai suskambo telefonas, iš susijaudinusios Marytės išgirdo: „Tėtis miršta“. „Instinktyviai pradėjau melstis ir prašyti Dievo pagalbos, – pasakojo brolis vėliau. – Išskubėjau į ligoninę, kur sutikau medikų brigadą, gaivinusią bei atvežusią tėtį į Santariškes. Spėjau tik padėkoti jiems, greitu žingsniu žengdamas į reanimacijos palatą. Galvoje sukosi ne vienas klausimas. Reanimacijoje leido prieiti prie tėčio lovos, jis buvo prijungtas prie dirbtinių kvėpavimo aparatų. Būklė buvo labai sunki. Tai patvirtino ir jį priėmęs gydytojas A.Klimašauskas. Gydytojas buvo tikras profesionalas, dėmesingas ir suprantantis paciento būseną ir mano sutrikimą. Jis man paaiškino, kokios laukia pasekmės, mat po anafilaksinio šoko tėčiui išsivystė delyras**.(**Delyras – ūminis sąmonės sutrikimas, pasižymintis pažintinių funkcijų, mąstymo, dėmesio ir suvokimo sutrikimu bei šių simptomų sunkumo svyravimu per parą.) Ligonis gali visam gyvenimui likti prikaustytas prie lovos invalidas arba pamažu per kokius metus pasveikti, bet gali pasireikšti šalutiniai reiškiniai (nesiorientuoti aplinkoje, pamiršti įvykius, būti agresyvus ir kita). Anot gydytojo, mums reikalingas stebuklas, nes pasekmės gali būti labai sunkios.“
Širdies šauksmas
Tėtis išgulėjo reanimacijoje 10 dienų. Kiekvieną dieną vykdavau jo lankyti, kartais pasiimdavau ir vaikučius, kurie kantriai laukė koridoriuje, mat medikai vidun neleido, sakė geriau tokio senelio vaikams nematyti, kad neišsigąstų. Tėtis tikrai atrodė blogai: visas ištinęs, kažką nerišliai kalbantis, kliedintis, pririštomis prie lovos rankomis, mat buvo gana agresyvus, veržėsi iš ligoninės ir, anot gydytojų, galėjo “su visais langais išeiti namo”…
Pradžioje tėčio būklė buvo nenuspėjama, o ir visa ateitis – nežinia, kas mūsų laukė, pasveiks tėtis ar ne, atgaus sąmonę ar liks psichinis ligonis, ir apskritai ar išgyvens…Pamenu, kaip vieną vakarą stovėjau prie lango ir meldžiausi – ne, tai nebuvo paprasta malda, tai buvo malda iš širdies gelmės, tokia, kurią gerai prisimeni. Sielojausi, kad galiu taip netikėtai prarasti tėtį, pasijutau nepasiruošusi. Bet labiausiai nerimavau ne tiek dėl žemiško gyvenimo, kiek dėl jo amžinybės – kur jis eis? Ar mes susitiksime? Meldžiau, kad Dievas suteiktų jam galimybę pasirinkti išgelbėjimą dar kartą…
Panašius jausmus išgyveno ir brolis Gintas, kasdien vis žiūrėdamas į bejėgį tėtį, prijungtą prie aparatų ir maitinamą per vamzdelį. Jis dalinosi: “Tuomet galvojau, koks trapus tas mūsų gyvenimas. Čia žmogus esi tvirtas, stiprus, visagalis, o kitą akimirką – jau bejėgis, savimi negalintis pasirūpinti, nuo kitų priklausantis. Nors gydytojai neteikė daug vilčių, žinojau, kad yra Tas, kuris gali padėti. Jis jau išgelbėjo iš klinikinės mirties, vadinasi, gali padėti ir dabar. Meldžiau Jėzų kiekvieną dieną, tačiau suvokiau, kad mano vieno maldų neužteks.Todėl sekmadienį paprašiau, kad Vilniaus bažnyčioje pasimelstų už mano tėtį. Po maldos apsisprendžiau su tėčiu pasikalbėti apie Dievą, nors jis jau ir anksčiau daug kartų apie Jį girdėjo. Situacija buvo neįprasta: tėtis beveik nekalbėjo, nereagavo į aplinkinius (nes jam buvo leidžiama daug raminamųjų vaistų), negalėjo atpažinti artimųjų (tiesa, vieną kartą trumpam atpažino Sonatą), buvo labai irzlus ir piktas. Esu skaitęs, kad žmonės, esantys komoje, mus girdi ir su jais galime kalbėtis. Atėjęs į palatą, pasilenkiau prie tėčio ir pradėjau kalbėti, kad Dievas yra ir kad jam reikia šauktis Jėzaus. Nesitikėjau kažkokios reakcijos ar pasikeitimų, bet netikėtai tėtis atmerkė akis ir pasakė: „Sūnau, aš tikiu ir žinau, kad Jis yra“. Vienas Dievas pažįsta žmogaus širdį, bet tikiu, kad kažkas su mano tėčiu įvyko.“
Nežinia tęsiasi
Kai tėčiui šiek tiek pagerėjo ir pats pradėjo po truputį valgyti, medikai ištraukė visus zondus, palaikančius jo gyvybę, ir perkėlė į intensyvios terapijos skyrių, kur nebebuvo tokios akylos seselių ir gydytojų priežiūros ir visa sunkaus ligonio slauga gulėsi ant artimųjų pečių. Mūsų – manęs su vyru, brolio ir Marytės – dar laukė didelė nežinia, bemiegės naktys ir kasdienis ligonio slaugymas. Kadangi tėtis dar negalėjo vaikščioti, kartais iškrisdavo iš lovos, o kai bandydavo atsistoti, paprasčiausiai nuvirsdavo ir sunku būdavo jį pakelti, tai vyras man liepė likti su trim mažamečiais vaikais namie (mažiausiajam tuomet buvo vos 1-eri metukai), o pats važiuodavo slaugyti tėčio, mat ten jau reikėjo stiprios vyriškos jėgos. Be to, nelengva buvo ir psichologiškai – tėtis darėsi vis agresyvesnis...
Tačiau tuo metu daugiau su gydytojais bendravęs brolis sužinojo apie dar vieną nelaimę: tėčiui dar reanimacijoje nuo per ilgo gulėjimo pririštam prie aparatų prasidėjo sepsis – t.y. kraujo užkrėtimas. Pradžioje gydytojai galvojo, kad tai plaučių uždegimas ir nuo jo leido antibiotikus, tačiau tyrimams nepasitvirtinus ir nekrentant aukštai temperatūrai teko ieškoti kitų antibiotikų – daug kartų darė kraujo tyrimus ir gal 4 kartus keitė antibiotikus. Tėčio gyvybė vėl pakibo ant plauko. Ir vėl šauksmas Dievui: “Padėk! Pasigailėk!“ Netikėtai buvo rasti tinkami vaistai ir tėtis ėmė sparčiai sveikti…
Deja, sveiko jo kūnas, bet ne psichika. Buvo nuspręsta jį siųsti į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę tolimesniam gydymui. Bet dar važiuojant greitąja pagalba išsiaiškinta, kad pagal gyvenamą vietą jam reikia vykti į Vasaros gatvėje esančią psichiatrinę. Ten priimamajame gydytoja uždavė tėčiui keletą klausimų ir pastebėjusi, kad jis mąsto gana normaliai, išrašė vaistų ir išleido gydytis namo. Vis dėlto mums buvo neramu, kaip viena žmona susitvarkys su tokiu sunkiu ir agresyviu ligoniu. Tačiau įvyko tai, ko niekas nesitikėjo! Grįžęs namo tėtis visiškai atgavo sąmonę, po truputį ėmė stotis ant kojų ir net nueidavo į parduotuvę netoli namų. Tiesa, Marytė pasakojo, kad pradžioje tai baigdavosi tragiškai – kartą jis nukrito parduotuvėje ir niekas jo nepakėlė, nes galvojo, kad guli girtas žmogus. Tėtis skambino Marytei, kad ši atvažiuotų iš darbo padėti atsistoti...Bet galiausiai kažkaip pats pakilo. Tėčio užsispyrimas, atkalumas ir optimizmas jam ne sykį padėjo. Kiek vėliau, gal po kelių savaičių, jis jau sėdosi už vairo ir atvažiavo pas mus į svečius. Žinoma, tai buvo be galo rizikinga – namo aš jį lydėjau su savo mašina, rodydama kelią, nes buvo baisoka, kad pasiklys. Po tokios nelaimės turbūt niekada nebevažiuočiau į sodą, kur įgėlė širšė, bet tik ne mano tėtis – jau kitą pavasarį jis ten vėl triūsė...
Stebuklas įvyko
Po tokios sunkios ligos tėčiui vėliau teko lankytis ne pas vieną gydytoją. Visada pasiimdavo ir išrašą iš Santariškių ligoninės, kur buvo parašyta diagnozė: „Po klinikinės mirties“.
Po kelių mėnesių tėčiui paskambino gydytojas A.Klimašauskas, teiraudamasis dėl jo sveikatos. Išgirdęs, kad viskas taip stebuklingai baigėsi, jis apsidžiaugė ir įtraukė šį anafilaksinio šoko atvejį į savo rašomą mokslinį darbą kaip pavyzdį. Tokia pabaiga labai reta, bet vis dėl to – pasitaiko. Galima išgyventi ne tik po anafilaksinio šoko ir atsigauti po patirtos klinikinės mirties, bet ir pasveikti nuo tokių ligų kaip delyras ir jo pasekmių!
Praėjo jau pusantrų metų... Tėčio sveikata tikrai nebloga.Viskas sugrįžo į senas vėžias. Ir tai iš tiesų Viešpaties padarytas stebuklas! Šiandien galima pagalvoti, kad taip ir turėjo būti, bet juk išties viskas galėjo susiklostyti kitaip, kur kas blogiau. Ačiū dangiškajam Tėvui, kuris mato mūsų skausmus ir girdi mūsų maldas. Jis – ištikimas ir gailestingas Dievas.
P.S. tėtis labai dėkoja visiems, padėjusiems pasveikti: gydytojams, artimiesiems, maldininkams.