Netobula žiema

1901-12-13

Kai pasižiūriu į kiekvieną iš savųjų, matau tobulybes – visi trys tobuli. Tobulai gražūs, tobulai talentingi, tobulai nuostabūs žmonės… Man jie tokie. :) Tada šalia pastatau save ir mintyse nufotografuoju. Viskas. Nebetobula… Niekada nesiekiau būti tobula. Gal todėl, kad visada mąsčiau – tai neįmanoma. Visur, kur bepakliūčiau, vis man atsitikdavo kitaip, nevisada gerai, dažnai toli gražu netobulai. Visą gyvenimą girdėjau apie savo netobulumus... O aplink tiek daug, atrodo, tobulų ar tobulybės siekiančių... Kartais pagalvoju: „Kažin, ar yra dar tokių?.. Tokių, kurie galvoja, kad tobuli nebus, kurie bando būti tokie, kokie tik jie vieni tegali būti – neatitinkantys kažkieno sukurtų standartų ir ieškantys savų?..“ Turbūt tai provokuojantis ir šypseną keliantis klausimas. Nugyvenau ne vieną dešimtį metų, o vis dar ieškau atsakymų į kai kuriuos gyvybiškai svarbius klausimus. Šį bei tą nuostabaus gyvenimo keliuose ir klystkeliuose vis tik pavyko rasti. :) O nuostabiausia, ką įgijau šioje žemėje, yra tie trys man patys tobuliausi. Todėl beveik visas gyvenimas šiandien ir sukasi tik apie juos – visi nuotykiai, visa kasdienybė, šventės, rutina, bėdos ar džiaugsmai, – viskas pirmiausia apie juos. Apie juos ir ši pasibaigusi žiema. Netobula, kažkiek tokia pati kaip kasmet, kažkiek tokia pati kaip ir visų, kažkiek kitokia man pačiai ir visam margajam pasauliui…

NETOBULA ŽIEMA
Gruodis kaip visada pažymėtas šventėmis. Nieko neįprasto, kaip ir daugeliui, nesvarbu, kur mes begyventume. Man nauja, o gal seniai pamiršta patirtis buvo nuostabus krikščioniškų giesmių vakaras. Pagalvojau – žmonės, kurie kasdien turi tai, matyt, neįvertina. Verkiau klausydama, o eidama namo dėkojau sūnui, kurio dėka gavau tokią nuostabią šventę. Toliau viskas kaip mūsuose priimta paskutiniu metu – karnavalinio kostiumo paieškos vyresnėliui. Kiek jau daug metų žaviuosi mamytėmis, kurios sugeba pačios sukurti šedevrus iš nieko, bet raukau nosį pažvelgusi į pirktinius karnavalinius kostiumus. Manau, ateis toks laikas, kai nebebus kur dėtis ir reikės imtis arba vienos išeities, arba kitos… Kol kas jau ne pirmi metai griebiuosi kaip skęstantis šiaudo nuostabių draugių pagalbos. Viena iš jų savo vaikams prikūrusi visą kostiumų arsenalą. Išsisukom ir šiais metais…Tada jau šventės – ristele per visą Lietuvą. Laimei, ta mūsų šeimyninė Lietuva nesiekia Baltijos jūros, bet baigiantis šventėms jaučiamės nuveikę daug – mamos, tėčiai, seneliai, senelės. Daugmaž visi namai ir kaimai aplankyti. Kai pagalvoju apie kaimus, suprantu, kad esame vidutiniokai. Nesameiš tų, kurie gyvena kažkur toli nuo Lietuvos įvairiuose poliuose ir megapoliuose. Turime, kur pažiūrėti, kuo skiriasi vaismedis nuo vaiskrūmio. Mažasis dar neskiria, bet vyresnysis yra matęs ir vištą, ir arklį, ir net kiaulę. :) Kažkam tokie dalykai jau tapę egzotika. Bet nesame ir iš tų, kurie galėtų kreivai šyptelėti klausydami tokių kalbų apie „egzotiką“. Nesame kaime užaugę ar gyvenantys jame. Ekologiškas maistas mums iš kiemo į burną pats nelipa. :) Tenka pasistengti, kad jo gautume, bet už ekologiško produkto ženkleliu pažymėtą prekę didelių pinigų prekybos centre pakloti netenka. Naujieji ramūs ir kartu keisti, atšvęsti su vaikystės drauge, su kuria sutiktas jau nebežinau koks skaičius naujųjų, bet visa tai buvę, nebežinau, prieš kiek metų. Panašiai, kaip su tuo giesmių vakaru. Sausis... Brr... Šalta šiemet žiemužėlė Lietuvoje pasitaikė ir prasidėjo labai punktualiai gruodį. Mes taip pat šalčio, sniego ir gryno oro gurkšnius pradėjome gaudyti jau nuo gruodžio gale prasidėjusių savo kaimiškų švenčių. Kažin, kaip šiais laikais kitose šeimose? Mums kiekvienais metais reikia stipriai susitelkti, kad rastume laiko ir galimybių pasivažinėti su vaikais nuo kalniuko rogutėmis. Jei kokį kartą per žiemą pavyksta, jau pasidedu mintyse pliusą – įvykdyta.Nežinau kodėl... Gal dėl žiemą užpuolančių ligų, ar kad vyresnėlis turi užklasinės veiklos ne su manimi. O gal todėl, kad jis nėra didelis žiemos ar kitokio sporto mylėtojas. Miškas, sniegas ir kalniukai pas mus čia pat, rodos, beveik ranka pasiekiami. Šiais metais galiu pasidžiaugti – nuo kalniuko sūnus važinėjosi tris kartus skirtingose vietose ir su skirtingomis kompanijomis. Net turėjo progos ant užšalusio ežero šalia eketės pasėdėti su meškere. Laimėjimas! Nesvarbu, kad jau trečiąją pasivažinėjimo rogutėmis progą kokį ketvirtą kartą tempdamas rogutes į kalną dejavo – viskas, kiek gi galima, aš jau rogutėmis šią žiemą trečią kartą važinėju! Nusibodo. :) Vasaris tikrai netobulas... Štai ir prasidėjo – užklupo tos netikėlės. Ligos. Vyresnysis iš mokyklos kasdien keliauja pats. Aš džiūgauju – vaikas savarankiškėja, grūdinasi. Mokytoja pasikvietusi mane nuleidžia ant žemės – ar žinote, kad jūsų vaikas velkasi namo koja už kojos? Mikčioju, kad gal jis mokykloje užsibūna, todėl šiek tiek vėliau grįžta. Neužsibūna – namo ilgai eina, kai kurie mokytojai ir tėvai mato ir net gaili. Gal todėl ir kosėti pradėjo, gal todėl ir suslogavo. Einu namo nosį nukabinus, mąstydama apie tai, kad juk jis neserga, kaip tik labai gerai laikosi šiais metais, temperatūros nė sykio neturėjo. Bet grįžus vos ne su ašaromis akyse šnekinu sūnų, kad neslankiotų jis aplink tą mokyklą, bet bėgtų tekinas namo. O pati uždarau vaiką namuose dviems savaitėms – tegu išsikosėja mamos prižiūrimas. Mokslai palauks – sveikata svarbiau.
Namo vis vien pats turės pareiti – pro langą juk mokykla matosi. O jau kai mažajam prasideda, tai tada jau tikrai nelengva. Dar toks mažas, mamos pieneliu maitinamas, bet kai suserga, tai ilgam – be trijų savaičių neišbrendam. Šįkart stipriai užklupusi liga, palyginti lengvai traukiasi. Po truputį, su kruopščiu kelių rūšių vaistukų lašiukų skaičiavimu, bet be antibiotikų ir su išėjimais iš namų be mažojo, seneliams padedant. :) Ačiū, kad juos turime. Paskutiniai mūsų žiemos akordai yra ligos ir vėl šventės – valstybinės, pasiskolintos iš vakariečių, ir gausybė gimtadienių. Vienas įdomesnių
gimtadienių – su teatro aplankymu. Pasiklausėm garsaus operos solisto. Kai pirmą kartą išgirdau, kaip jis gyvai dainuoja į mikrofoną,pasakiau sau ir visiems – gyvenime nesu girdėjusi tobulesnio balso!Užtat vienas žinovas atvėrė akis – jo balsas nėra tobulas. Paklausyk,kaip jis be mikrofono dainuoja. Paklausiau. Tiesa – balsas nuostabus,
deja, nelabai girdisi. Silpnokas. Štai taip. Nieko tobulo šiam pasauly… Maždaug taip ir baigėsi netobulos namų šeimininkės netobula žiema. :)

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found