Netobulas gegužis, kurio nepamiršiu visą gyvenimą
1901-12-13
Kai šiais metais buvo vienas iš tų baisiųjų laikotarpių, kai sirgo mano vaikai, mano mieloji mamytė susimylėjo… Vieną vėlų vakarą ji išleido mane su vyru atsipalaiduoti. Tikslas nebuvo nei svarbi giminės šventė, kurioje privalai sudalyvauti, nei koncertas ar spektaklis, kurio metu visą laiką spoksai į sceną. Tiesą pasakius, nebuvo jokio tikslo. Pasivaikščiojome abu užšalusio ežero ledu, šiek tiek pakvėpavome grynu oru ir galų gale patraukėme į greta namų esantį nediduką SPA centrą. Paplaukiojome baseine, pasikaitinome pirtyse. Bebūnant dviese su vyru tuščioje saunoje netikėtai atsiminiau jausmą, kurio jau kuris laikas nebuvau jautusi. Buvau visai pamiršusi, kaip skirtingai galima jaustis, kai esi dviese ir kai šalia yra vaikai ar bent vienas iš jų. Net tada, kai jie miegodavo, vis tiek nesijausdavau, kad esame vieni. Pagaliau įvardinau pati sau, kodėl man visada smagu dviese su vyru be jokios kompanijos. Todėl, kad man su juo visada ir visur yra įdomu!
Vis prisimenu su malonumu tą ramų išėjimą iš namų ir tada aplankiusį jausmą, nors praėjo jau keli mėnesiai. Kartais taip norisi tokių paprastų ir, atrodo, mažų dalykų ir taip ilgai juos prisimename. Žinoma, gyvenime yra ir tokių įvykių, kurie įvyksta vos vieną kitą, o gal ir vienintelį, pirmą ar paskutinį kartą, – tokių įvykių, kurie mums yra labai svarbūs ir mes juos prisimename visą gyvenimą. Gegužis man buvo būtent toks – sujaukęs mano ramų ir patogų gyvenimą. Žinau, šio mėnesio nepamiršiu niekada gyvenime!
NETOBULAS GEGUŽIS, KURIO NEPAMIRŠIU VISĄ GYVENIMĄ IR PRAKTINIAI PATARIMAI :)
Gegužį pasitikau ir visą mėnesį buvau gražesnė, nei įprastai, todėl, kad... prisiauginau blakstienas. :) Dar metų pradžioje išlošiau šią kelis šimtus litų kainuojančią procedūrą. Man jas priaugino už dyką. Buvo žmonių, kurie juokėsi, kai aš, paprasta namų šeimininkė, ruošiausi tai daryti. Maždaug, kas mane matys su tomis blakstienomis – vaikai ir vyras. Vyras spėliojo, ar mano tikrosios blakstienos neišbyrės kartu su krentančiomis priaugintomis... Vis tik aš nusprendžiau, kad atsisakyti tokio malonumo neverta. Dabar nesigailiu ir rekomenduoju tai visoms. Blakstienos beveik visą mėnesį atrodė labai natūraliai ir gražiai. Po priauginimo jų nereikėjo dažyti. Vakarais niekam nekildavo nuostaba, nes atrodžiau pasidažiusi ir tiek, bet kai atsikeldavau ryte, tada akys ypač gerai atrodydavo, nes išryškėdavo tankios, ilgos ir juodos blakstienos.
Praktinis mano patarimas: moterys, jei turite pinigų, bet tiesiog kuklinatės, nebijokite, manau, nepasigailėsite!
Taip gražiai pasipuošusi visą mėnesį dirbau psichologiškai labai sunkų darbą... Rimtas dalykas, kuris įvyko šį gegužį nebe pirmą, bet jau antrą kartą mano gyvenime, buvo sprendimas atpratinti mūsų mažąjį nuo krūties. Pirmąjį sūnų maitinau beveik iki pusantrų metų. Tą kartą viskas pavyko lengviau. Palikau jį kelioms paroms su tėčiu, o kai grįžau, nepamenu, kad būčiau turėjusi kažkokių sunkumų. Berniukas gana lengvai apsiprato su netektimi. Šį kartą viskas buvo sudėtingiau... Kai mūsų pagrandukui liko maždaug du mėnesiai iki dvejų metų, abu su vyru nusprendėme – jau laikas. Kažkada vis vien reikės, tai kodėl ne dabar? Sunku buvo žengti žingsnį pro duris ir išnykti visam savaitgaliui, bet sprendimas yra sprendimas. Gegužės pirmąjį sekmadienį, kaip priklauso gerai dukrai, praleidau su savo mama. Pasijutau kaip vaikystėje. Senuosiuose savo vaikystės namuose būnu labai retai, todėl smagu buvo praleisti tris paras su mama, seserimi ir vaikystės drauge, kuri iki šiol gyvena bute už sienos. Bet tai buvo kol kas vienintelis malonumas susijęs su maitinimo nutraukimu.
Manau, dar viską apsunkino ir vaiko charakteris. Mažasis ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda ir kažko atsisako...
Šįkart praktiniai patarimai iš mano patirties mamoms, kurios dar nesusidūrė su tokiais išgyvenimais ir norėtų pasirinkti būtent tokį maitinimo nutraukimo būdą:
- Kuo vaikas vyresnis, tuo sunkiau jį atpratinti, vadinasi, jį reikės palikti ilgesniam laikui , jei norite, kad jis pamirštų, kad iki jums išsiskiriant, jis buvo maitinamas. Žmogui, kuriam jūs vaikutį paliksite, lengva tikrai nebus...
- Pienas nedings per tris paras, ypač, jei iki tol jo daug turėjote ir maitinote, kai tik vaikas panorėdavo. Ir ilgai gali nedingti. Pirmąsias dienas, žinoma, jį reikės kažkaip nusitraukti pačioms.
- Kad ir kaip būtų karšta, jei nenorite kankinti vaiko, kol dings pienas patarčiau vaikščioti iki ausų apsimuturiavusiai, kad vaikui į akis nekristų net jokia užuomina į jo buvusias maisto atsargas.
- Svarbiausia viską būti labai tvirtai nutarus ir nesiblaškyti, turėti aiškų planą ir suvokti, kad kelio atgal nebėra, kad nesikankintų nei vaikas, nei jūs pati, nei namiškiai, kurie jums padeda ir aukojasi pasilikdami su mažučiu, bet jau gudriu atjunkinamuoju. O tokio patikimo žmogaus, kuris jums padėtų, tikrai prireiks. Jokiais būdais nesugalvokite kartą ar porą vėl pamaitinti dėl kažkokių jums vienai suvokiamų priežasčių. Ir, Dieve duok, kad nepasitaikytų jokių nenumatytų aplinkybių – vaikučio ligų, sunkių ir ilgų kelionių ar ryškaus oro sąlygų pasikeitimo.
Dar vienas rimtas dalykas, dėl kurio turėjau apsispręsti šį mėnesį, buvo susijęs su dideliu įvykiu mano vyresniojo sūnaus gyvenime. Tai buvo mano berniuko penkių dienų kelionė į Londoną. Gal tai nebūtų buvę taip reikšminga, jei ne iškilusios aplinkybės. Labai abejojau, ar jį išleisti. Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu mudviejų rimtą pokalbį, kai pasisodinusi sūnų, jį perspėjau, kad dabar su juo kalbėsiu, kaip su suaugusiuoju. Vaikas sėdėjo ir kantriai klausė apie tai, kaip kartais gyvenime kažko labai norisi, bet reikia suprasti, kad tas noras yra rizikingas, ir kad pasekmės gali būti tokios, kokių mes nesitikime ir visai nenorime. Jis išklausė ir atsakė – aš nenoriu blogų pasekmių, aš noriu į Londoną.. Tiek to rimto pokalbio. :) Pagaliau pasitarusi su vyru ir nusprendusi, kad vienintelis argumentas yra svaresnis už visus kitus – berniukas išvažiavęs bus laimingesnis, negu pasilikęs, išleidau savo vaiką. Ačiū Dievui, dėl šito sprendimo šiandien nesigailiu. Nors pirmą naktį vaikui išskridus beveik nemiegojau ir labai išgyvenau, dabar džiaugiuosi ir net nenoriu pagalvoti, koks mano vaikas būtų buvęs liūdnas, jei nebūtų išvažiavęs. O dabar jis su malonumu prisimena savo smagią, nors ir kažkiek sudėtingą kelionę.
Praktinis patarimas – mamos, klausykitės savo širdies, nes kas geriausia jūsų vaikui, pirmiausia žinote jūs pati!
Ko gero visi ir visos žinote daugybę istorijų apie tai, ką esate iškrėtę vaikystėje. Bent jau mano mama apie mane turi jų keletą ir esu girdėjusi jas begalę kartų – nuo pačių paprasčiausių iki išradingesnių. Šį mėnesį mažasis „užsidirbo“ istoriją, kuri, manau, bus pasakojama daugybę kartų... Sakykite, ką darytumėte, jei jums nuėjus į balkoną, jūsų dvimetinukas uždarytų paskui jus duris ir nuleistų durų rankeną, neturėdamas žalio supratimo, kad jus uždaro balkone, o pats lieka kambaryje? Kuo toliau, tuo labiau vaikas pyko, kad mama neišeina, o mama ir prie geriausių norų negalėjo nieko padaryti. Sūnus spaudė rankeną vis labiau, durys vis tvirčiau užsidarinėjo. Rankena, žinoma, yra tik kambario pusėje. Durys kokybiškos (kaip ir langai), klijuoto medžio, labai sandarios. Viskas kaip priklauso... Padėtis atrodė beviltiška. Laimei, tai buvo šeštadienio rytas. Vyras kietai miegojo antrame aukšte po bemiegės nakties su mažuoju. Praėjus labai geram pusvalandžiui aš buvau išlaisvinta.
Praktinis patarimas – visada būkite budrūs, kai namuose yra lakios fantazijos, bet dar menko supratimo mažų padaužų, nes visada gali atsitikti kažkas, ko net norėdami negalėtumėte sugalvoti. :)
Toks tad juokingas, sunkus ir svarbus man šis gegužis, kurį tikrai prisiminsiu visą gyvenimą. O dėl praktinių patarimų – nepamirškite, kad jais iš savo patirties dalinasi tik netobula namų šeimininkė. :)