Netobulas birželis Albanijoje

1901-12-13

Mano mama turi didelę knygų biblioteką. Joje gali rasti visko, ką ji sukaupė per gyvenimą – klasikinių senesnio ar naujesnio leidimo kūrinių, karščiausių naujovių, įsigytų, tarkim, knygų mugėje. Daugiau nei prieš mėnesį iš savo mamos bibliotekos pasiėmiau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ pirmąją dalį. Perskaičiau per savaitę. Likau sužavėta gražia autorės kalba! Visada maniau, kad ilgi sakiniai yra sunkūs ir gremėzdiški. Pasirodo, klydau. Man buvo atradimas, kokie jie gali būti gražūs ir sklandūs, kiek tokiame sakinyje galima sutalpinti turinio ir gilios minties.
Tai, ką papasakosiu šiandien nepasižymės meniška ir sklandžia kalba. Tiesiog faktai ir turinys, kuris, tikiuosi, jus sudomins. :)

NETOBULAS BIRŽELIS ALBANIJOJE

Birželio mėnesį buvome pas draugus Albanijoje – daugybės bunkerių, keliuose skersai ir išilgai vaikštinėjančių karvių bei nuostabaus grožio kalnų krašte. Prieš tai su vyru savo mašina pervažiavome Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją ir Makedoniją. Mūsų kaimyninė Lenkija jau nebestebino savo keliais, bet nustebino tuo, kad važiuodami per ją pirmyn ir atgal, sunkiai radome vietų pernakvoti motelyje, nors jų tikrai gausu pakelėje. Nenorėjome miegoti triukšme, bet teko nusileisti, nes visuose moteliuose, kuriuose sustojome, vyko vestuvės. Aplankėme gražų miestą Liubliną. Slovakiją šį kartą tiesiog kirtome.Vengrijoje sumanėme sustoti papietauti, nes norėjome būtent vengriško maisto. Pasukome į pakelės miestelį Kecskemet. Sakiau vyrui, kad pavadinimas labai girdėtas, bet nutarėme, kad jis tiesiog į kažką girdėto panašus. Gavome pirmąją pamokėlę – miestelis pakelėje yra miestelis pakelėje, kur bevažiuotum. Įvažiavę supratome, kad čia jau esame buvę pakeliui į Graikiją. Gražus miestelis, mano žiniomis, garsus savo ypatinga senųjų pastatų puošyba. Toliau greitkeliu važiavome iki Belgrado. Čia mūsų laukė antra pamoka – nevažiuoti tamsoje, koks puikus kelias bebūtų. Belgrade kelias, kuriuo turėjome važiuoti toliau, buvo remontuojamas, nesimatė jokių apvažiavimo ženklų. Nepaisant to, kad buvo tamsi sekmadienio naktis, miestas buvo pilnas žmonių ir mašinų. Kamavomės kamščiuose, kol ištrūkome iš miesto ir pasukome nakvoti į pirmą pasitaikiusį viešbutį. Ryte iš šeimininko sužinojome, kad žmonių gausą ir mašinų spūstis Belgrade sukėlė sekmadienį vykę protestai. Serbai protestavo prieš generolo Ratko Mladičiaus suėmimą. Pasirodo, pasiblaškėme po neramumų krečiamą miestą.

Trečią kelionės dieną šiaip taip įveikę didžiąją Serbiją (kelis kartus keitėme kelio kryptį, nes kelias, kuriuo iš pradžių važiavome, vedė per Kosovą), pagaliau įvažiavome į Makedoniją. Čia aplankėme labai gražų kanjoną Matka. Vakare atvykome į miestelį Ohrid, įsikūrusį ant to paties pavadinimo ežero kranto. Ten apsinakvojome. Mums patiko miestelis su mažomis kavinukėmis prie vandens, antikinio palikimo amfiteatru, į tvirtovę ant kalno pro graikų ortodoksų bažnytėles vedančiais pažintiniais keliukais. Išvažiavę iš miestelio, prieš įvažiuodami į Albaniją nusimaudėme skaidriame kalnų ežere.

 Smagiai paplepėję ir išklausę albanų pasieniečių patarimų, į kurį Albanijos paplūdimį geriau važiuoti, palikome Makedoniją. Gana greitai buvome Korčės centre prie pagrindinės miesto graikų ortodoksų katedralės. Pasisukiojome aplink ją ir greitai radome geltonus vartus su nupieštu ant jų medžiu, o už jų – draugų namą be adreso. Atvažiavome pas savo draugus – tėvelį amerikietį, mamytę lietuvę ir jų dukrytę, kuri nuo gimimo gyvena Albanijoje.
Korčė yra šeštas pagal dydį Albanijos miestas. Jis yra kalnuose, todėl jau kitą dieną nutarėme tuos kalnus aplankyti. Mano draugė, didelė kalnų mylėtoja, nupasakojo maršrutėlį, kaip apeiti nedidelį, bet gražų kalnelį ir mes iškeliavome. Po visko, ką patyrėme tą dieną, draugės maršrutą palaikėme lengvu įžeidimu. Gražų kalnelį, kurį ji mums siūlė apeiti, praėjome net nesustodami, palaikę jį maža kalvele. Patraukėme takeliais aukštyn aplink, mūsų nuomone, draugės nurodytą kalną. Sėkmingai užkilome, pasigėrėjome atsivėrusiais vaizdais ir nutarėme, kad reikia rasti trumpesnį kelią į apačią, kadangi iki viršūnės, mūsų nuomone, ėjome per ilgai. Sunku pasakyti, kaip pakliuvome į tokią vietą, kur jau nebebuvo jokios žmogaus buvimo žymės, nekalbant jau apie takelius. Jau tada vertėjo susimąstyti, kur dingo nusileidimo takai nuo kalnų, kurie yra visai arti miesto… Bijojome ne tik riedančių akmenų, bet dar ir to, kad eidami žemyn tokiu stačiu šlaitu, neprieitume skardžio, kur nebūtų kelio nei pirmyn, nei į viršų atgal… Dar sunkiau pasakyti, kaip mes vis tik nusikabarojome, bet nusikabarojome! Nuostolis –nepataisomai suplyšę vyro šortai, laimėjimas – didelis kiekis sveiko adrenalino.

Korčėje praleidome tris paras – pasisvečiavome labai svetinguose draugų namuose, pasidairėme po pačią Korčę – jos senamiestį, didelį turgų, gražų apylinkės kaimelį, kurio namai ne tik statyti iš akmenų, bet ir dengti specifiniais plokščiais akmenimis. Pigiai pasikeitėme porą priekinių mašinos padangų, nes po pasivažinėjimo po naktinį, neramumų krečiamą Belgradą, iki Albanijos teko važiuoti su atsargine padanga. Ketvirtą viešnagės pas draugus ir septintą mūsų kelionės dieną išvažiavome link Sarandos į pajūrį. Draugų dėka pakeliui pamatėme daug gražių vietų, o nakvoti sustojome nuostabių kalnų papėdėje šalia upės su senoviniu tiltu, menančiu dar turkų invazijos laikus. Mums pasisekė – vakaras buvo vėsus, todėl buvo labai gera nusimaudyti netoli stovyklos esančiuose šiltuose sieros ežeriukuose. Visos kelionės metu mane labai džiugino tai, kad pačiose nuostabiausiose ir gražiausiose vietose nebūdavo nei vieno žmogaus. Kitą dieną geriau apžiūrėjome vietovę – pasivaikščiojome po kalnus, apžiūrėjome dar kelis šiltus mineralinio vandens ežeriukus. Vyras pašmirinėjo po bunkerius, kurių ir kalnuose, ir visur kitur yra gausu.

Toliau važiuodami prie jūros, aplankėme dar kelias įspūdingas vietas (unikalų povandeninį šaltinį „Mėlynoji akis“, buvusio Albanijos diktatoriaus Envero Hodžos gimtąjį miestą Girokasterį) ir vakarop jau buvome pajūry. Pasistatėme palapines alyvmedžių giraitėje. Aplinkui ganėsi avys ir tilindžiuodamos savo varpeliais ne tik trynėsi į mūsų palapines, bet ir beveik ropštėsi ant jų. Žinia, avys labai baugščios, todėl buvo smagu ir net juokinga jas vaikyti. Gyvenome prie pat jūros, abi dienas ėjome į skirtingus pliažus – į vieną labiau laukinį ir mažesnį, tarp uolų, ir į kitą, kuris buvo atviresnis. Jonijos jūra man, lietuvei, pasirodė šilta, labai skaidri ir švari.

Po poros dienų, praleistų prie jūros, atsibučiavome su mielaisiais mūsų gidais ir patraukėme dviese su vyru į Albanijos šiaurę. Tą dieną važiavome labai ilgai ir antrą kartą įsitikinome, kad važiuoti naktį nėra gerai, bet tikėjomės galų gale išvažiuoti iš kalnų arba rasti, kur apsistoti. Kelis kartus atrodė, kad kažkur šalia žybsi miesto šviesos, tačiau, besisukant kalnų serpantinais, jos vėl nutoldavo ir dingdavo iš akių. Galiausiai pasukome į daugmaž saugų kampelį, patogiai išsitiesėme mašinos sėdynes, pasiklojome patalus ir sumigome. Ryte nubudome aukštai kalnuose, mus supo krūmai ir medžių viršūnės, raudonavo gausybė žemuogių. Išsivirę ant dujinio prikaistuvio košės ir kavos, papusryčiavome ir patraukėme tolyn. Vėlyvą rytmetį jau buvome Valbonoje – vadinamosiose Albanijos Alpėse. Nors septyniasdešimt procentų Albanijos teritorijos užima kalnai ir mes jų per šią kelionę prisižiūrėjome sočiai, bet šių kalnų grožis pakerėjo. Čia viršukalnės jau snieguotos, aukščiausia iš jų yra maždaug 2,7 km aukščio. Deja, pasivaikščioti kalnų keliais mums neteko. Apturėjome kitą pramogą – kaip tik tuo metu vyko tarptautinis Albanijos ralis http://www.rallyalbania.org/ra_11/en/k_home_en.html . Tame krašte, kur tikėjomės sutikti mažiausiai žmonių, jų buvo daug: džipai, motociklai, mašinos su įvairia įranga, filmavimo komandos su savo priemonėmis ir t.t. Pasivaikščiojome, pasižvalgėme ir patraukėme atgal. Pakeliui nutarėme kažkur sustoti ir suvalgyti arbūzą, kurį nusipirkome iš močiutės šalia kelio. Albaniją praminėme daržovių rojumi. Jos čia ankstyvos, skanios ir pigios. Pasvarstę, kad šalia gražaus upelio neverta sustoti, nes per jį gali eiti džipų trasa, pasukome į nuošalų, siaurą kalnų keliuką. Pakilome į kalną tolėliau nuo pagrindinio kelio ir išsitraukėme savo arbūzą. Mus pasiekė iš apačios klyksmai albanų kalba, po to iki mūsų atūžė mašina. Iššokęs albanas kažką labai stipriai šaukė albaniškai. Galiausiai susikalbėjome – po poros minučių mūsų keliuku vyks ralis, turime kuo skubiau kažkur dėtis! Vos spėjome patraukti mašiną, kas nebuvo lengva padaryti, nes juk akmenuotas kalnų žvyrkeliukas nėra kelias su plačia šalikele! Kelias valandas stebėjau atsisėdusi ant akmenų krūvos už medžio, kaip į posūkį, esantį šalia manęs, įlekia džipai, žerdami į šonus žvyrą, ir pralekia pro pat mus ir pro mūsų iš juodos pilka pavirtusią mašiną... Taip mes tapome džipų ralio stebėtojais. Po visko dar kurį laiką svarstėme, ar jau galime nusileisti į pagrindinį kelią, ar nesusidursime kaktomuša su lekiančiu visu greičiu džipu…
Nusileidę nuo kalnų nuprausėme savo mašinytę (plovyklų Albanijoje labai daug, o paslaugos jose pigesnės net už daržoves) ir apsistojome nakvoti prie pat miestelio Fierze, iš kurio kitą dieną labai anksti ryte išplaukėme keltu. Kėlėmės dideliu užtvenktu ežeru Koman, kuris yra tarp ypatingai gražių kalnų. Tą dieną palikome Albaniją ir įvažiavome į Juodkalniją. Galima būtų daug pasakoti apie puikią vietą prie jūros, kurią radome Juodkalnijoje, kaip ten apsistojome kambaryje, kurio balkono stogas buvo visai ne stogas, o vynuogių vijokliai, su kabančiomis mums virš galvų, gaila, dar žaliomis vynuogių kekėmis, o po pačiu balkonu ošė jūra, į kurią bėgdavome maudytis iš pat ryto ir vaikščiojome palei ją vakarais. Dar galima būtų pasakoti apie tai, kad nusisukę nuo jūros už savęs matėme kalnus, o juose seną trylikto amžiaus ortodoksų vienuolyną, po kurį buvome pakilę pasidairyti, bet visko neišpasakosi. Nenupasakosi to puikaus jausmo (kas labai džiugino mus), kad visur, kur buvome, buvo tiek nedaug žmonių. Kelionės dalį po to, kai išvažiavome iš Juodkalnijos, galima būtų pavadinti tiesiog važiavimu namo, išskyrus apsilankymą Kroatijoje, Dubrovnike. Daug buvau girdėjusi, kad tai gražus miestas, kurį verta pamatyti. Pritariu, verta pamatyti tvarkingą, labai gražų Dubrovniko senamiestį siauromis gatvelėmis ir švytinčia marmurine gatve.

Tokios tad mano ir vyro atostogos birželio mėnesį. Žinoma, birželis tuo nesibaigė, bet kas dar galėtų prilygti tam, ką jau papasakojau? :)

Komentarai