Netobulas rugpjūtis arba mūsų pasirinkimai

2016-06-01 / Namų šeimininkės dienoraštis

Kai vakare einu miegoti, palaimingai užmiegu laukdama ryto, o ryte keliuosi laiminga, kad prasidėjo nauja diena. Ar tai nėra atsakymas tiems, kurie paskutiniu metu manęs dažnai klausia- kada pradėsi dirbti? Ar eisi į darbą? Kodėl neini į darbą? Nesijaučiu, kad namuose būdama degraduočiau. Turiu aukštąjį išsilavinimą ir darbai, kuriuos iki šiol dirbau su juo nesipyko, bet jie man nebuvo nei prasiblaškymas nuo kasdieninės rutinos, nei pramoga, nei artėjimas link asmenybės tobulybės ir kūrybinio ar intelektinio nušvitimo. Kai aš mokinu savo sūnų gyventi, jis man kartais pasako- mama, tu šneki kaip šimto metų filosofė, tau reikia dirbti filosofo darbą. O ką dirba filosofai- klausiu jo aš? Filosofuoja- tvirtai atsako mano sūnus. O, kad už tokį darbą man kažkas mokėtų pinigus!

Esu labai dėkinga savo vyrui, kad turiu tokį pasirinkimą- po to, kai mano mažajam suėjo dveji metai ir toliau neiti į darbą, bet neviskas priklauso nuo jo.. Kaip toliau gyvensiu, turiu nuspręsti ir pasirinkti tik aš pati..

Netobulas rugpjūtis arba mūsų pasirinkimai

Savaitę iki rugpjūčio atostogų mūsų apynaujė ir vienos iš saugiausių vardu tituluojama mašina gurkštelėjo vandens.. Hidrošokas. Į rugpjūtį teko įvažiuoti kita mašina- paprastesne ir kitąmet dvidešimtmetį švesiančia.. Jau porą metų vyrą raginau ją parduoti, atiduoti ar net išmesti. Kokia laimė, kad jis manęs nepaklausė ir mes turėjome tokį puikų dujomis varomą pasirinkimą!

- Kaip gerai, kai yra iš ko rinktis!

Nors gal tiksliau būtų pasakyti, kad į rugpjūtį ne įvažiavome, bet įplaukėme. Baidarėmis. Pirmąją maršruto dieną plaukimą Ūla pradėjome ties Kašėtomis. Mano mėgstamas smagus plaukimas su kliūtimis srauniąja Ūla baigėsi po geros valandos. Prapliupus stipriai liūčiai, tirtėdama nuo šalčio ir peršlapusi kiaurai iki siūlelio, plaukiau ir galvojau, koks keistas padaras yra žmogus. Kas liepė rinktis plaukimą upe, kai visos prognozės aiškiai ir garsiai žadėjo lietų? Jau sunkiai bepakėliau irklus, o medžiais ir krūmais apaugę skardžiai niekaip nesibaigė. Žadėjau sau, kad niekas manęs net artyn prie tos upės ir bet kokio kito vandens telkinio varu daugiau nebeprivarys.. Tos pačios dienos vėlų vakarą, po kaitrios pirties perkaitusi, išvanota vantomis, pliuškenausi po lietaus patvinusios upės šaltame vandenyje, niekaip negalėjau atvėsti ir vėl galvojau, koks keistas padaras yra tas žmogus.. Kitos dienos rytą kompanija sėdėjo ir svarstė, ar plaukti vėl, nes sinoptikų prognozės nieko gero nežadėjo.. Vėl sėdau į baidarę ir vėl mane kamavo tas pats klausimas- kodėl mes, žmonės, kartais taip keistai renkamės..? Kaip gerai, kad oras tomis valandomis kai plaukėme, kaip tyčia, pasitaikė puikus. Stabtelėjome pasižvalgyti prie garsiojo šaltinio "Ūlos akis" ir netrukus atsisveikinome su Ūla. Į Merkį įplaukiau ištiesusi kojas ant baidarės pirmagalio prieš saulę. Ramiai praplaukėme po pakilusiu vandeniu slūgsančius akmenis ir savo plaukimą taikiai baigėme Puvočiuose.

- Kaip gerai, kai rizikuojame rinkdamiesi ir rizika pasiteisina.

Laikau pareiga kiekvienais metais savo vaikus nuvežti prie jūros. Šiemet įvyko šiokia tokia sumaištis. Norėjau vaikus vežtis vienur, nepavyko, nes perilgai rinkausi. Tada suskubau užsisakyti poilsį kitur, nes pabijojau vėl uždelsti ir likti be nieko. Trumpam pamiršau- kai labai kažko nori ir tikrai reikia, likti be nieko tiesiog neįmanoma.. Visai netrukus gavome dar vieną gerą pasiūlymą. Kaip gera žinoti, kad turiu tokių puikių draugų, kurie nebijo ir negaili patikėti savo buto raktų, kad mano vaikai galėtų pabūti prie jūros! Nutarėme, kad prie jūros važiuosime du kartus.

- Gerai, kai galime rinktis iš dviejų gerų galimybių abi..

Pirmąjį kartą ramiai praleidome laiką Klaipėdoje. Kartą per dieną prie jūros važiuodavome automobiliu ar keldavomės keltu. Antras kartas Pervalkoje suteikė mums daug smagių pramogų. Maudėmės kiemo baseine po savo langais, ėjome pasivaikščioti palei marias. Jūra porą dienų dovanojo mums smagias bangas, o paskui ramų, be galo švarų, papuoštą rožinėmis medūzomis vandenį. Nuo marių iki jūros ne tik pėsčiomis kulniuodavome, bet ir važiuodavome dviračiais. Turėjau ir čia pasirinkimą.. Viena iš daugelio priežasčių, dėl kurios vadinu save netobula yra ta, kad nemoku važiuoti dviračiu. Šiuo atveju turiu pasirinkimą gėdytis, niekam nesakyti ir toliau nemokėti, arba sykį imti ir išmokti.. Kai mišku važiuodavau nuo marių iki jūros sūnaus dviračiu, galėčiau sakyti, kad žmonės juokėsi, bet renkuosi sakyti, kad jie šypsojosi ir aš jiems plačiai šypsojausi.. Kokie penki pravažiuojantys ar praeinantys paklausė žodis žodin to paties: "Dviratis nepermažas?". Aš šypsodamasi visiems kartojau: "Aš perdidelė". Žmonės linksmi nutoldavo, o aš toliau vargau, bet važiavau ir važiavau.. Žinoma, išmokau! Dabar galiu rinktis sakyti, kad esu netobula, nes tokia ir esu, bet galiu rinktis ir sakyti: bet juk tobulėju!

- Jau ką turime, tai tikrai turime- turime pasirinkimą keisti požiūrį į padėtį, kokius pasirinkimus joje beturėtume!

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį nutarėme atsisveikinti su vasara gamtoje- pušyne ant skardžio prie Žeimenos. Vyras naktį miegojo prie laužo, o mes- nuo visų šokų pagydytoje saugiojoje savo mašinytėje, kurioje atlenkus galines sėdynes galima pasikloti tokį smagų guolį, kad jautiesi miegantis lovelėje. Pasimaudėme Žeimenoje, pasigrybavome. Be to, kad jau kelis kartus kirtome namines bulves su keptomis voveraitėmis ir vištukėmis (taip mano vyras dzūkiškai vadina baltus grybus, kuriuos mes aukštaitiškoje mano tėvų šeimoje vadinome kalpokais), jau turime porą stiklainiukų sūdytų grybų. Kai atėjo metas važiuoti namo, supratome, kad miegojimas mašinoje ir kitoks dažnas mašinos durelių darinėjimas bei gausybės salono lempučių mirksėjimas turi savo padarinius. Mašinos akumuliatorius nusėdo. Savaitgalio šiltą popietę kviesti pagalbon draugus į sunkiai nusakomą miško tankmę- mano vyras netoks.. Stumdyti mašiną iki kelio ir mojuoti retai pravažiuojančioms mašinoms, kad sustotų, o paskui prašyti, kad patemptų- aš netokia.. Teko ieškoti kompromiso- pasiskambinome i šalia esantį Liūlinės baidarių nuomos punktą ir pasiprašėme pagalbos. Ačiū Egidijui (bent jau toks žmogaus vardas nurodytas internete šalia telefono numerio, kuriuo skambinome), kuris atvažiavo už kelių minučių vos paskambinus ir mūsų bėda tapo tiesiog linksmu nuotykiu. Štai taip baidarėmis įplaukę i rugpjūtį iš jo buvome ištempti baidarių išvežiojimui skirtu autobusiuku.

Laimė, kokia didelė laimė, kad žmogus yra kūrybiška asmenybė ir visada, kaip beatrodytų viskas sudėtinga, turi pasirinkimą, o dažnai ne vieną ir net ne du!

Komentarai