Netobulo spalio dovanos
1901-12-13
Prieš kelerius metus su vyru buvome Andalūzijoje. Išsinuomavome mašiną ir per nepilną savaitę pamatėme labai daug. Deja, korida, kurią žiūrėjome senos Sevilijos bulių kautynių arenos pensininkų ložėje, ispanai matadorai su arkliais ir vienas portugalas, kurį paskui kažkada mačiau per „Discovery“ kanalą, Rondo miestelyje seniausiame pasaulyje nkvizicijos muziejuje flamenko šokantis vyras ir dvi moterys, visas flamenko grožis ir inkvizicijos kankinimo įrankių baisumas, balti kalnų miesteliai, iki kurių taip sunkiai kilome kalnų serpantinais, vandenynas ir jūra, lėktuvas, bekylantis vidury gatvės Gibraltare, ir daugybė kitų dalykų liko tik giliai širdy... Viską, ką nufotografavome ir nufilmavome, sugebėjome prapuldyti. Bet meilė Ispanijai liko..
Netobulo spalio dovanos
Vieną vakarą bemigdydama mažąjį užmigau pati. Nubudusi apie vidurnaktį nusileidau į valgomąjį. Mano vyras sėdėjo palinkęs prie kompiuterio:
- Nupirkau.
- Ką?
- Bilietus į Barseloną nuo spalio vienuoliktos iki šešioliktos dienos.
Turbūt nereikia sakyti, kad penkioms dienoms išvykti į kelionę nieko niekam nesakius ir nesiplanavus iš anksto mano atveju yra neįmanoma. Vyras nustebino tokiu neapgalvotu pirkiniu, bet kitą rytą nustebino ir mama. Vos išaušus puoliau jai skambinti – reikės, kad ji pas mus pagyventų, pabūtų su mažuoju, išleistų didįjį į mokyklą. Mano mamos darbas sunkus ir labai atsakingas. Kaip nustebau, kai mama be mažiausios abejonės ir su maloniu palankumu sutiko šią žinią:
- Kaip puiku! Barselonoje dar bus labai šilta ir, šiaip, gražu. O aš pasiimsiu savaitėlę atostogų.
Tokia kartais būna ta mano mama. Štai taip mane nustebino mano mylimi žmonės mano gimtadienio išvakarėse.
Barselona yra Katalonijos sostinė. Miestas prie Viduržemio jūros ypač garsus Antonijaus Gaudžio architektūra. Pirmąsias dvi dienas grožėjomės Barselonos įžymybėmis – nuostabiu senamiesčiu nuo pat Katalonijos aikštės iki uosto su krantine, olimpiniu kaimeliu. Vakarojome Barselonos pėsčiųjų gatvėje Rambioje. Išsamiai susipažinome su Gaudžio kūryba Šventosios šeimynos bažnyčioje, Gvelio parke ir Grasi bulvare. Užsikėlėme keltuvu į Montžuiko kalną, leisdamiesi nuo jo pėsčiomis iš arčiau apžiūrėjome
Barselonos olimpinių žaidynių palikimą – didžiulį olimpinį fakelą, olimpinį stadioną, aplankėme ispanų etnografinį kaimą. Nors abi dienas radome po kelias valandas laiko pailsėti prie jūros, bet kojos į vakarą būdavo pūslėtos ir linko nuo nuovargio. Trečiąją dieną aplankėme Montserat vienuolyną, pasivaikščiojome po kalnus vienuolyno apylinkėse ir vakare grįžome į gražųjį miestą su juo atsisveikinti. Mus išleisdama iš savo glėbio Barselona verkė nuostabiais spalvotais, muzikiniais, „dainuojančiais“ fontanais. Tikrai gražus reginys. Ketvirtąją dieną išsinuomavome mažutę, dailutę Lancia Ypsilon ir patraukėme pasižvalgyti po Katalonijos pakrantę Kostą Bravą. Kelis kartus sustojome nusimaudyti Viduržemio jūroje ir į pavakarę pasiekėme gražų baltą Kadakio miestelį, kuris yra Kreuso kyšulyje. Ne be reikalo jį taip mėgo Salvadoras Dali. Mums šis miestelis irgi patiko. Pasivaikščiojome po Kadakį, pavakarieniavome pajūrio restoranėlyje ir likome nakvoti. Kitą dieną tespėjome aplankyti Figerio mieste esantį Salvadoro Dali ekstravagantiškąjį teatrą-muziejų.
Stebint Dali kūrinius apėmė kažkoks keistai fantasmagorinis jausmas, įkvėpęs mintis apie
visą pasaulį ir buvimą jame. Tokių nuotaikų apimti patraukėme atgal į Žironą, iš kurios vakarop pakilo lėktuvas, išskraidinęs mus namo į Vilnių.
Buvo įdomu susipažinti su Katalonijos kultūra, pasimėgauti jūros gėrybėmis, garsiaisiais ispaniškais kumpiais ir dešromis, alyvuogėmis, šviežiais vaisiais ir daržovėmis. Specifinis kraštas ta Ispanija (nors patys katalonai nėra ispanai). Tuo, kad ji stipriai skiriasi nuo kitų Europos kraštų, mane labiausiai ir žavi.
Kelionė į Barseloną buvo tik viena iš dovanų. Kartais stebiuosi, kokie išradingi ir kūrybingi būna žmonės. Tas mane labai žavi. Dar gimtadienio išvakarėse sulaukiau skambučio, kad privalau savo gimtadienio proga atsiimti man atsiustą iš Londono dovaną. Atėję į svečius draugai pradžiugino mielomis dovanėlėmis. Pasakoju ne tam, kad pasigirčiau,
pasakoju todėl, kad labai džiaugiuosi, kaip spalis nustebino tokią netobulą namų šeimininkę. Šis mėnuo man labai ypatingas. Myliu jį. Myliu rudenį, nes ruduo ir spalis myli mane. Daug labai svarbių ir laimingų akimirkų per visą gyvenimą dovanojo man spalis.
Spalis baigėsi. Geriu rytais ir po pietų kavą iš dailaus angliško puodelio, laukiu žurnalo „Psichologija Tau“, kurio prenumeratą metams gavau dovanų, eidama į lauką apsigobiu šilkine mėlyna skara, kvėpinuosi iš Prancūzijos man atvežtais kvepalais, prisimenu tuos, kuriems esu brangi ir dėkoju spaliui už jo dovanas...