Netobulas gruodis ir namai
1901-12-13
Kiekvienas savaip iš proto kraustosi. Žinote tokį pasakymą? Dar, turbūt, žinote ir tai, kad žmogaus namai – žmogaus tvirtovė. Sudėjus šiuos du posakius, išeitų taip, kad kiekvienas savo namuose savaip iš proto kraustosi. Tiksliau – kiekvienas žmogus savo namus įsirenginėja taip, kaip supranta... Kai prieš ketverius metus įsikėlėme čia, norėjome naujuosius savo namus įsirengti patogiai, praktiškai ir gražiai. Su vyru dar turėjome kiekvienas po vieną savo prioritetą. Aš norėjau turėti namus, kurie atrodo kitaip, nei pas visus, o vyras norėjo savo namuose kuo daugiau visko daryti pats. Kadangi mūsų norai neprieštaravo vienas kitam, ėmėmės veiklos. Bėda ta, kad mūsų norai kėlė vieną bendrą negerumą. Man sunkiai sekėsi sugalvoti kažką, kas būtų praktiška ir gražu, bet niekur nematyta, o kai jau suregzdavau kokią nors, mano nuomone, įdomesnę mintį, jai įgyvendinti dar nueidavo marios laiko, nes vyras noro viską daryti savo rankomis neatsisakė, o laiko tam visiškai neturėjo.
Todėl jau į pabaigą einant ketvirtiems mūsų gyvenimo šiuose namuose metams, pagaliau pasikabinome paskutinį šviestuvą, kurį parsivežėme iš Ispanijos. Namuose yra aštuoni šviestuvai ir šviestuvėliai. Paskutinysis iš jų yra iš Ispanijos, vienas lietuviškas, o kiti šeši atsiboginti iš Anglijos. Su džiaugsmu pasikabinę paskutinį šviestuvą, su liūdesiu aptikome, kad baigėsi mūsų lempučių, įsukamų į angliškuosius šviestuvus, atsargos... Angliškų lempučių patronai yra kitokie nei lietuviškų. Tokių Lietuvoje sunku gauti. Išties, kiekvienas savaip iš proto kraustosi...
Netobulas gruodis ir namai
Prasidėjus gruodžiui ant stalo buvo padėtas Advento vainikas, į jį netobula namų šeimininkė įstatė keturias žvakes. Susėdę prie stalo mano vyrukai paklausė, ką mama kalba apie Adventą. Uždegėme pirmąją Vilties žvakę... Atėjusi į svečius močiutė padavė abiems vaikams po Advento kalendorių su šokoladukais. Didysis, kaip priklauso, tvarkingai valgė po vieną šokoladinį saldainį kasdien iki pat Kalėdų, iš mažojo kalendoriaus po kelių minučių liko tik skuteliai, lyg koks laukinis žvėris nagais jį būtų sudraskęs. Žinojau, kad taip bus jau tą akimirką, kai močiutė atnešė šias dovanas.
Pačioje gruodžio pradžioje netobula namų šeimininkė gavo krūvą kalėdinių dovanų. Be išsvajotų angliškų lempučių ir kitų malonių smulkmenų, iš kalėdinio dovanų maišo, atkeliavusio iš Anglijos, išsitraukėme duonkepę! Pagalvodavome apie duonkepę, bet manėme, kad jai, kaip ir daugeliui kitų pageidaujamų didesnių daiktų, namuose nėra vietos. Gerai, kad Kalėdų senis geriau už mus žino, kokiam daiktui ir kiek vietos mūsų namuose atsiras. Taip pagalvojau ankstyvą rytmetį valgydama šilto, balto pyrago riekę. Labiausiai man patinka tai, kad duonkepė pati atlieka tešlos minkymo funkciją, o nustačius tinkamą režimą ramiai gali eiti miegoti vakare, o ryte jau turėti gaminį. Tešlą kūčiukams mums taip pat paruošė mama duonkepė.
Norėjau draugus, kurie gyvena toli, nudžiuginti atvirukais, bet ar galėjo po tokių siuntinių nekilti noras nusiųsti kažką daugiau? Kai kuriuos žmones sunku nustebinti. Adventinę ramybę sudrumstė svarstymai, kuo galima būtų pradžiuginti draugus... Į siuntinį kartu su vilnonėmis kojinėmis įdėjome dalelę savo širdies šilumos, paskaninome viską namine aviečių uogiene ir pačių marinuotomis saldžiosiomis paprikomis, užbėrėme žiupsnį gerųjų bakterijų, o kaip vyšnaitę ant torto įdėjau atviruką su savo kūrybos eilėmis.
Uždegėme antrąją Advento žvakę. Tikėjimo žvakė į namus atnešė pamąstymus ne tik apie savo, bet ir apie kitus vaikus... Mokykla kelinti metai organizuoja dovanėles specialių poreikių turintiems vaikams. Šiais metais ypač gniaužė gerklę, kai pakavome vaikišką dovanėlę žmogui, kuriam yra dvidešimt metų. Verta kartais pagalvoti, kiek daug turime... Dar viena tradicija sūnaus klasėje tęsiasi jau trečius metus. Dvi savaites mano sūnus buvo vieno iš klasiokų angelas, turėjo ir jis savo nežinomą angeliuką – paslapčia dėjo dovanėles ir pats jas gaudavo. Sunku pradžiuginti ir nustebinti šiuolaikinius vaikus. Dar sunkiau tai daryti kasdien ir kai tas mažas džiaugsmo objektėlis turi kainuoti ne daugiau lito... Stebėjausi savo vyru, kaip jis diena iš dienos vis sugalvodavo nupirkti kažką įdomaus. Šiais metais dar kartą įsitikinau, kokia esu atitrūkusi nuo mažų berniukų pasaulio. Jei šalia padėtume litą kainuojantį niekutį ir kitą niekutį, kuris kainuoja dešimtį litų, nesu tikra, ar tinkamai įvertinčiau, kuris daiktas yra brangesnis...
Trečia žvakė – Meilės... Vyras priešinosi, nes už lango nesimatė nei snaigelės, bet mes išsikovojome, kad ant lango būtų pakabinta lempučių girlianda. Jei ne sniego pusnys, tai bent mūsų lemputės lai tamsoje visiems žybsi iš tolo, primindamos, kad gruodis yra žiemos švenčių metas ir liko dvi savaitės iki Kalėdų.
Nors gruodžio mėnesį netobula namų šeimininkė apsilankė balete bei tailandietiško masažo salone, kur patyrė tailandietės masažistės daromo masažo malonumą, bet pats šviesiausias ir širdžiai mieliausias renginys, kuriame dalyvavome visa šeima, buvo pirmasis vyresnėlio koncertas violončelei. Kažkoks ypatingas jausmas aplanko mamą, kai ji mato savo sūnų su baltais marškiniais ir peteliške griežiantį violončele jaukioje vargonų salėje, o jam akomponuoja solidus ponas prie fortepijono. Įteikėme po gėlę mokytojai, akomponiatoriui ir mažajam atlikėjui. Dėl trečiojo gerberos žiedo įvyko šiokios tokios peštynės, nes mažajam grojantis brolis akivaizdžiai nepadarė didelio įspūdžio ir jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl gėlės yra teikiamos tik didžiajam... Toks tas gyvenimas su vaikais – ar Adventas, ar Kalėdos, ar kitoks ramybės metas...
Kartu su ketvirtąja Džiaugsmo žvake namuose įsižiebė daugybės lempučių girlianda nuo pačios trijų metrų aukščio eglės viršūnės iki žemiausių šakų. Kaip kasmet, taip ir šiemet svarstėme, ar puošti didelę eglę, ar mažą vazoninę eglutę, kurią vėliau galima būtų persodinti. Šiemet nutarėme, kad jaunesnysis sūnus pakankamai brandus pagal savo amžių ir nusipelnė normalios eglės su dideliais stikliniais burbulais. Tikėjimas vaiku pasiteisino. Sūnus puošė šventinį medį suprasdamas, kad su šiuo didingu grožiu reikia elgtis atsargiai. Nei vienas burbulas nebuvo sudaužytas. Vyresniojo atmintyje yra išlikęs pirmasis iš rankyčių išsprūdęs ir sudužęs stiklinis žaisliukas...
Taip susiklostė, kad netobulos namų šeimininkės namuose nuo eglės papuošimo dienos Kalėdų senis vaikams neša dovanas kasnakt iki pat Kalėdų. Nors vyresniajam tuoj dešimt, bet Kalėdų seniu mūsų šeimoje abejoti griežtai draudžiama. Sunku tam seniui, tiek galiu pasakyti...
Vienas iš mūsų angliškųjų šviestuvų niekada nėra matęs lempučių. Vietoj jų jame puikuojasi įstatytos penkios žvakės. Vieni sako, kad kambarys šių žvakių šviesoje atrodo kaip senovinės pilies patalpa, tik trūksta voratinklių ir vaiduoklių, kiti stebisi, kaip nuo žvakių neaprūksta mūsų lubos. Uždegame jas tamsiu žiemos metu su vyru romantiškai vakarodami ar pasikvietę svečių. Uždegėme jas ir šiais metais per Kalėdas. Šauniai praleidome paskutines metų savaites su savo giminėmis, artimaisiais ir draugais. Kalėdų senis mus stebino ir stebino. Jis nusprendė, kad mūsų namuose atsiras vietos viskam, ko mes iki šiol norėjome – ir didelei sulčiaspaudei, ir fondiu puodui, ir elektriniam traukinukui.
Retą ramybės akimirką sėdžiu viena tamsiame kambaryje. Na, ne visai tamsiame... Ant stalo dega visos keturios Advento žvakės, ant lango žybsi lemputės, mirga lemputėmis visa trijų metrų kalėdinė eglė, o palubėje kabančiame šviestuve dega penkios žvakės... Sėdžiu po egle ant grindų. Aplink pūškuoja tūtuodamas ir leisdamas garus traukinukas. Šiuose namuose šventės tęsiasi...