Netobuli metai
1901-12-13
Du tūkstančiai vienuoliktaisiais metais su vyru pakeliavome. Mūsų nuomonė apie keliones su pirmuosius metus skaičiuojančiais pypliais yra vienoda- ar tėvai keliauja su mažais vaikais, ar palieka juos su seneliais, tai yra suaugusiųjų pomėgio keliauti įgyvendinimas, kuris nėra susijęs su vaikų poreikių tenkinimu. Tačiau po paskutinio pasivažinėjimo be vaikų, pasitarėme, kad į kitą kelionę tik dviese pasistengsime nebevažiuoti.. Todėl mano vyras išvažiavo.. vienas.. Du tūkstančiai dvyliktų metų sausio mėnesį pirmą kartą likau su dviem vaikais dešimčiai dienų viena. Diena iš dienos šeimininkaudama dar labiau supratau, kaip vyrui šios kelionės reikėjo. Pamačiau, kaip jaučiasi žmogus, kurio vakare nelaukia joks palengvėjimas. Štai pareini po sunkios darbo dienos ir tave užpuola alkana minia, pasiilgusi dėmesio, bendravimo ir įvairių paslaugų bei pramogų. Dabar manęs vakare niekas neatleisdavo nuo mamos pareigų. Turiu prisipažinti- visada yra tų, kurie man palengvina gyvenimą ir padeda susitvarkyti su mažaisiais.. Buvo ir tą savaitę žmonių, kurie palengvino ir praskaidrino mano kasdienybę. Savaitė neprailgo. Šildė mintis, kad vyrui smagu Šveicarijos Alpėse su puikia vyriška kompanija ir vyriškomis pramogomis- paslidinės ir nebesiskųs kurį laiką, kad jam trūksta vyriškos draugijos, sunkaus fizinio krūvio ir daug daug laiko gamtoje. Kelionė abiems išėjo į naudą. Pirmomis dienomis, vos grįžus vyrui, jaučiausi tarytum turėčiau sparnus. Aplankė malonus jausmas, lyg nebuvo tų bendro gyvenimo, buities ir rutinos metų, o mes esame ką tik iškepti įsimylėjėliai...
Sausis baigėsi puikiu pasivažinėjimu su vaikais po mišką arkliu kinkytomis rogėmis. Įrašyčiau tokią pramogą į prizinį pačių pačiausių lietuviškų pramogų trejetuką, o gal ir į viso pasaulio šalių smagiausių autentiškų pramogų pirmąjį dešimtuką išrinkčiau, jei pasivažinėjimas vyktų būtent tokią nuostabiai snieguotą ir saulėtą žiemos dieną, kokią važinėjomės mes!
NETOBULI METAI
Greitai apsisuko netobuli netobulos namų šeimininkės metai. Viena iš naujų praėjusių metų patirčių buvo šie pasipasakojimai.. Man tai buvo tarsi psichoterapija. Kai žmonės paskaitę sakydavo, kad mano dienos yra tobulos, mane tai šildė ir stebino, norėjau teisintis, kad, žiūrint su kuo lyginsi arba žodžiais, kad nėra nieko tobulo, galų gale, sakyti, kad daug liko neaprašyta- tai, kas skaudino, buvo nemalonu, vargino, erzino ir pykdė, kur klydau ir buvau neteisi.. Daug žmonių savo kasdienybę laiko netobula, gal iš šalies žiūrint ne tik man manoji, bet ir kitiems skaitantiems jų kasdienybė pasirodys gražesnė. Be to, neabejoju, kad buvo skaitančių ir linguojančių galvą- tikrai tu netobula, oi, kokia netobula.. ir kodėl gi apie savo netobulumus mažai pasakoji? Štai ir nesiginčijau nei su vienais, nei su kitais..
Mano vyras yra jau susiformavęs žmogus. Man jis beveik tobulas Šiuo klausimu sunku su manimi ginčytis. Viena draugė man pasakė- tave šildo ir džiugina tavo pačios meilė. Tikriausiai, taip ir yra. Esu laiminga, kad man pasisekė susirgti tokia stipria šios ligos, vadinamos meile, forma.
O štai kiti du stebuklėliai vis tobulėja. Svarbu to tobulėjimo proceso nesustabdyti.. Vyresnysis praėjusių metų pradžioje pradėjo lankytis pas logopedą. Nuliūdino diagnozė, kurią pirmą kartą išgirdau, nors vaiką vedžioju nebe pas pirmą logopedą. Kartu ši diagnozė išlaisvino. Supratau kai kurias vaiko problemas, jų sprendimo būdus, galų gale, susitaikiau su tuo, kas, anot logopedės, yra nepataisoma. Kai po vasaros atostogų sūnus pakliuvo pas kitą logopedę, pribloškė radikaliai priešingos mintys. Klausiau telefonu logopedės balso ir galva sukosi nuo jos žodžių- jūsų vaikas talentas! Jis neturi jokių logopedinių problemų. Visos diagnozės yra kvailos, o jūs patys, tikriausiai, esate iš aktorių giminės, nes taip gražiai skaityti tekstą, kaip skaito jūsų sūnus, gali ne kiekvienas suaugęs, o tik turintis talentą žmogus. Padėjau ragelį apsvaigusi iš laimės. Nusiraminusi supratau, kad nieko nebesuprantu.. Vaikas tikrai turi problemų, negali jų neturėti, bet gal jos nėra tokios didelės, kaip maniau? Kai berniukas, logopedės paprašytas, parašė rašinį, susijusį, su tam tikrų garsų tarimu, logopedė jo darbą patalpino profesiniame tinklapyje.
http://gentkalbes.blogspot.com/2011/12/c-c-s-s-z-z-garsu-tarimas-skiemenys.html
Pradėjau tikėti vaiko naujaisiais talentais. Žinau, yra talentingesnių, bet aš renkuosi savo vaiką matyti gabiu. Noriu apie jį galvoti, kaip apie geriausią, taip ir galvosiu, nors pasaulis visą gyvenimą daug ir dažnai mums abiems tvirtins priešingai. Sūnaus bendrojo lavinimo klasės mokytoja vienuoliktų metų rudenį berniuką paruošė Vilniaus miesto trečių- ketvirtų klasių mokinių diktanto konkursui. Buvo keli dalyviai, kurie nepadarė nei vienos klaidos. Tokių kaip maniškis, kurie padarė vieną klaidą- dar maždaug dvigubai tiek. Bet juk dalyvavo septyniasdešimt šeši vaikai iš viso miesto! Mano didysis auga ir tobulėja.
Apie mažąjį galima būtų daug pasakoti, nes pirmieji gyvenimo metai turtingi pasiekimų. Mano dvimetis gerai kalba, pats valgo ir beveik apsirengia, nebenaudojame sauskelnių. Vaikas yra savarankiškas ir pakankamai brandus pagal savo amžių. Verta pakalbėti apie jo išskirtinius pasiekimus. Be, jau kažkada minėto, mamos uždarymo balkone ir kitų mažesnių išdaigų, į jo pasiekimų knygelę galima būtu įrašyti pusės metro ilgio antenos sukišimą į plokščiaekranio televizoriaus šone esančią ertmę. Neklauskite manęs, kokios ten ertmės keturiasdešimt šešių colių skersmens ekraną turinčio televizoriaus šone.. Žinau tik tiek, kad aptikau šią anteną po to, kai televizorius nebeįsijungė, o įsijungė jis tik tada, kai nuvežėme pas meistrą ir paklojome šiokią tokią sumelę pinigų.. Dažnai mano vaikas padaro tai, ko iš jo nesitikiu. Apžiūrėjusi aplinką ir apsvarsčiusi variantus, ką čia blogo galima būtų padaryti, nesugalvoju to, ką jis po kelių minučių sėkmingai atlieka..
Nepasakosiu ilgos istorijos apie netobulos namų šeimininkės svorio metamorfozes. Pasakysiu paprastai - nuo tada, kai pavasarį nustojau maitinti savo dvimetinuką krūtimi, priaugau apie dešimt kilogramų. Kai keli visai geranoriški žmonės paklausė, kiek laiko jau laukiuosi, nutariau, kad metas imtis priemonių.. Štai ir pravertė vienas mūsų namuose tyliai laukiantis savo eilės daiktas. Prieš kelis metus vyro gimtadienio proga jam padovanojau treniruoklį. Pažiūrėjus į to meto vyro ir savo nuotraukas, ima juokas ir tikrai nesuprantu, kas man šovė galvon tą treniruoklį pirkti. Matyt, susigundžiau gera kaina.. Vyras juokais padėkojo tada tokiais žodžiais: geras daiktas- mano pirmasis "Hammer", kada nors ūkyje pravers.. Taip ir buvo, kad šis "Hammer" iki šiol tik rinko dulkes ir užėmė daug vietos. Nuo šių metų pradžios netobula namų šeimininkė pradėjo treniruoklį naudoti pagal paskirtį. Kasdien numinu po keletą kilometrų.
Paskutinę vyro buvimo kalnuose dieną vyresnėlio nebuvo namuose. Pasodinau mažąjį priešais neseniai pataisytą televizorių pirmame aukšte. Įjungiau jam "Aviuką Šoną". Pati antrajame aukšte ėmiausi savo naujojo užsiėmimo- sportuoti. Kad nebūtų taip nuobodu (o minti treniruoklį yra labai nuobodu), pasileidau antrame aukšte kėpsantį televizoriuką. Norėdama pasiteisinti pasakysiu, kad žiūrėjau kulinarinę laidą. Treniruoklis girgždėjo, kulinaras televizoriaus ekrane garsiai mokino gaminti, apačioje triukšmavo "Aviukas Šonas’.. Po kelių minučių sportavimo nutariau pažiūrėti, ką veikia mažasis. Berniuko priešais televizorių nebebuvo. Jis buvo vonioje. Nežinau, kaip sūnus sugebėjo padaryti tai, ką padarė, per tokį trumpą laiką.. Pasilypėjęs ant skalbinių krepšio ir pasileidęs vandenį, jis prausė vieną iš savo kareivėlių praustuvėje, kurią prieš tai buvo tvarkingai užkimšęs.. Vanduo liejosi per kraštus.. Ne tik visos grindys, bet ir svarstyklės, kurios stovėjo ant žemės, buvo apsemtos. Atidarius duris vanduo plūstelėjo į koridorių.. Bet kurią akimirką galėjo gryžti vyras.. Semdama vandenį šiukšlių semtuvėliu, galvojau, kaip viską jums papasakosiu ir nebereikės įrodymų, kokia esu netobula..
Jei mokate- būkite tobuli, to Jums linki Jūsų tokia netobula namų šeimininkė...