Psichoterapeutas: te rožinės širdelės neužgožia tikro džiaugsmo

2010-02-14 / Interviu su Algirdu Petroniu (Alfa.lt)

„Kam kurti dirbtinį partnerystės institutą apibrėžiančius kažkokius dalinius įsipareigojimus, tarsi kažkokiam UAB?“ – klausia psichologas psichoterapeutas, psichoanalitikas, Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro direktorius Algis Petronis. Anot jo, porų gyvenimas „susimetus“ visuomet turi daugiau rizikos nei susituokus, nes meilė neįmanoma be įsipareigojimo.

„Tai situacija, kai porelė viena koja dar stovi kryžkelėje, o kita – jau žengia pirmyn. Tuo metu įsipareigojimas – tai pasirinkimas daugiau nebesirinkti“, – sako A. Petronis.

Psichologijos profesorius Robertas J. Sternbergas savo meilės teorijoje įvardija tris meilės komponentus: tai aistra, emocinis artumas ir įsipareigojimas. Ar galėtumėte šį trikampį išskleisti?

Mūsų kultūroje ypač daug dėmesio skiriama pirmajam iš jūsų paminėtų meilės komponentų – būtent emociniam, romantiškajam, erotiniam. Jeigu dabar įsijungtume radiją ir paklausytume, kas dainuojama apie meilę, o juk tokių dainų dauguma, pastebėtume, kad pagrindinė tema būtų aistra. Taip, aistra yra meilės sudedamoji dalis – graži, teisinga, gera, bet yra dar du banginiai, ant kurių laikosi meilė – tai emocinis artumas, kitaip sakant, draugystė bei įsipareigojimas.

Emocinis intymumas – tai tokia santykių kokybė, kai du žmonės rūpinasi vienas kitu, jaučia vienas kitam palankumą, geba atsiverti vienas kitam. Manau, gebėjimas atsiverti vienas kitam, atskleisti savo vidinį pasaulį yra svarbiausias.

Jeigu įsimylėjimas arba romantiškoji aistra tiesiog ištinka žmogų nepriklausomai nuo jo pasirinkimo, tarsi užgriūna iš dangaus, kad net kojas pakerta nuo sutiktojo nuostabumo, tai emocinis artumas yra pasirenkamas dalykas: mes renkamės būti atvirais, išklausyti kitą, atsiskleisti patys. Įsidėmėtina, kad tai yra ir gebėjimas, įgytas ir išmoktas per asmeninę patirtį, tad kartais žmonėms yra sunku atsiskleisti, sunku priimti kito žmogaus atvirumą, nes jie nežino, kaip tai daryti.

Psichologai sutinka, kad aistra iš šių komponentų vystosi greičiausiai, tuo metu emociniam artumui, atvirumui, draugystei sukurti prireikia laiko ir noro, bendravimo įgūdžių ir žmogiško brandumo. Dažnai pabrėžiama, kad meilės nepasirinksi, kad ji fatališka – tai tik pusė tiesos. Meilė – paradoksalus dalykas, mes ją dar ir renkamės.

Galiausiai – įsipareigojimas. Sternbergo tyrimai rodo, kad tai toks pat svarbus meilės komponentas, kaip ir du prieš tai minėtieji. Tai įsipareigojimas rūpintis vienas kitu ir tarpusavio santykiais, tai abipusis sprendimas kurti ir palaikyti stabilų, ilgalaikį ryšį.

Vartotojiškoje visuomenėje įsipareigojimo tema ganėtinai svetima, čia vyrauja naudos ir asmeninių teisių logika. Laimė, kad šis vartotojiškas mūsų visuomenės aspektas nėra toks visagalis, ir daugybė žmonių įsipareigoja vienas kitam, sykiu praturtindami savo gyvenimus.

Vartotojiška idėja persikelia ir į meilę?

Vienas iš Vokietijos grįžęs kolega sakė, kad dabar ten plinta toks terminas: „gyvenimo etapo draugas“ arba „gyvenimo etapo draugė“. Tarytum „gyvenimo etapo mobilusis telefonas“. Bet aš rimtai abejoju, ar tokius „etapus“ pasirenkantys žmonės yra laimingesni.

Manau, įsipareigojimo troškimas yra prigimtinė žmogaus savybė: juk žmogus nori jaustis patikimai šiame nesaugiame pasaulyje ir anonimiškoje visuomenėje. Labai svarbu turėti artimą žmogų, kuriam nesi tik statistinis vienetas, su kuriuo gali dalintis gyvenimu, kuriam gali atiduoti save.

Įsipareigojimas – tai pasirinkimas daugiau nebesirinkti. Bet nemaža žmonių, kuriems pasirinkti sunku. Jie bijo įsipareigojimo, nes jį suvokia tarsi savotiškus spąstus, o ne meilės komponentą, suteikiantį santykiams saugumo ir stabilumo.

Santykius veikia išcentrinės jėgos: konfliktai, nuovargis, skirtingi įpročiai, o įsipareigojimas veikia kaip vienas svarbiausių įcentrinių veiksnių.

Plačiosios visuomenės mėgstamas meilės teoretikas profesorius Erichas Frommas aiškina: „Meilė, kaip abipusis seksualinis pasitenkinimas, ir meilė, kaip „komandos veikla“, gelbėjimasis nuo vienatvės, yra dvi „normalios“ meilės suirimo šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje apraiškos, socialiai pateisinta meilės patologija“. Kokių dar yra meilės atmainų, versijų, jeigu galima sakyti, patologijų, kuomet tie trys Sternbdergo komponentai nebeveikia kartu?

Problemų atsiranda, kai kuris nors vienas iš trijų veiksnių nusenka. Pavyzdžiui, gali likti tik įsipareigojimas – tada sutuoktiniai, kuriuos sieja tik tai, jaučiasi pakliuvę į spąstus. Tokia situacija dažnai ištinka, kai du žmonės nieko įdomaus nebeveikia kartu. Kaip jiedu gali būti įdomūs vienas kitam, jeigu nieko įdomaus drauge nebedaro?

Čia tarytum vėl ta pati vartotojiška pozicija, kai viskas turi atsirasti savaime, kitas turi aptarnauti, man pačiam neįdedant pastangų. Bet santykiai yra davimo ir gavimo apykaita. Tačiau net ir šiuo atveju žmonės paprastai turi viltį, kad gali atkurti meilę, ir tai tikrai įmanoma, jei jie to nori ir deda pastangų.

Kitas variantas – kai santykiuose vyrauja vien aistra, o prie emocinio artumo, įsipareigojimo taip ir neprieinama. Toks ryšys pasmerktas būti trumpalaikis. Yra žmonių, kuriančių daug trumpalaikių ryšių, bet negeba sukurti ilgalaikių, emociškai artimų santykių. Dažnai tai žmonės, kurie jaučia artumo, atsivėrimo, įsipareigojimo baimę.

Tai nereiškia, kad jie yra geri ar blogi, tiesiog jie turi šią bėdą. Jos nespręsdami dažnai prikuria dar daugiau bėdų sau ir, vis kartojantis trumpalaikiams santykiams, kamuoja dar daugiau žmonių.

Dažnai keičiantieji partnerius kenčia nuo didelės vienatvės: iš pradžių galbūt ji nėra aiškiai įvardinta ir atpažinta, bet per laiką kančia stiprėja ir nusivylimų našta prislegia vis labiau. Tokiems reikėtų rimtai pagalvoti, kaip padėti sau ir išmokti atsiverti.

Jeigu pažiūrėtume, koks yra visuomenės ritmas, gyvenimo tempas, kai propaguojamas efektyvumas, tai tokios aplinkybės tikrai nepalengvina gyvenimo užduoties išmokti atsiverti ir kurti ryšį su kitu žmogumi.

Su kokia meilės problema dažniausiai susiduriate per savo psichoterapeuto praktiką?

Pastebiu, kad yra gana daug atvejų, kai santykiai klostosi štai šitaip. Vaikinas su mergina draugauja ir tada jie pradeda kartu gyventi. Gyvena kartu mėnesį, pusmetį, metus ir ilgiau. Tokiu atveju gana tipiška vaikinui jaustis gerai – jam tarsi nekyla klausimų. Tuo metu merginai kyla daug skausmingų klausimų, kaip pavyzdžiui: „kas mes tokie vienas kitam?“, „ar mes čia jau kuriame šeimą, ar tik šiaip?“, „kada jis man pasipirš?“ ir panašiai.

Tai situacija, kai porelė viena koja dar stovi kryžkelėje, o kita – jau žengia pirmyn. Tuomet žmogaus jaučiasi tarytum plėšiamas per pusę.

Tokiu būdu savo santykius konstruojantys žmonės turi suvokti, kad šitas pasirinkimas turi savo kainą. Taigi, mano pastebėjimu, vestuvių antspaudas reiškia išties labai nemažai, jis reiškia bent jau aiškumą.

Ką manote apie porų sprendimą iš pradžių pagyventi „susimetus“?

Kiek esu skaitęs, nė vienas tyrimas nerodo, kad pagyvenimas kartu iki santuokos būtų naudingas. Tai yra rizikos faktorius. Tyrimai rodo, kad tarp sugyventinių net smurto yra daugiau negu tarp sutuoktinių.

Atrodytų, idėja „išbandyti vienas kitą“ patogi, bet ji paremta ta pačia vartotojo patirtimi. Sakykime, jūs įsigyjate dujinę viryklę, bet iš pradžių neturite įsipareigojimų – jums nereikia už ją sumokėti. Pirmuosius dvejus metus galite apsižiūrėti, ar gražiai šviečia degančios dujos, ar daiktas patogus, o jeigu nepatinka – galite grąžinti ir ieškotis kitos. Kam iš mūsų kaip vartotojų tai nepatiktų?

Vis dėlto su žmogumi ne tas pats – santykiai yra gyvas procesas, o kitas žmogus nėra daiktas. Nesusituokusių porų, gyvenančių kartu, santykiai vystosi panašiai kaip šeimoje: jie turi derintis, pažinti, priimti sprendimus. Tokių porų nuostata spręsti iškylančias problemas dažnai yra silpnesnė. Tuo pat metu nėra aiškumo, ar problemos reiškia, kad mums reikia nustoti „draugauti“, ar problemos rodo, kad mudviem jas reikia išspręsti. Susituokus tokios žvalgytuvės baigiamos.

Vienas tyrimas parodė, kad vienas stipriausių pasitenkinimo santykiais faktorių yra būtent ši nuostata – spręsti problemas. Kitas tyrimas lygino pasitenkinimą tarpusavio santykiais porų, kuriose abu yra panašūs, ir porų, turinčių daug tarpusavio skirtumų, bet pašalinusių dėl to kylančius sunkumus. Pastarosios yra labiau patenkintos savo santykiais, nes daugiau investavo.

Frommas teigia: „Šiuolaikinė visuomenė daro įtaką žmogaus socialiniam charakteriui. Automatai negali mylėti; jie gali tik mainyti savo „asmeninį paketą“ ir tikėtis lygiaverčio užmokesčio. Viena ryškiausių šio susvetimėjimo apraiškų meilėje, ypač kalbant apie vedybas, yra „partnerystė“. Jūsų manymu, kaip partnerystė gali devalvuoti meilę?

Kaip aš pastebiu, šiais laikais apie partnerystę daugiausia kalba nebent juristai ir modernūs ideologai, įsikandę šūkio, kad mes nuo kažko atsiliekame. Bet aš tik psichoterapeutas ir psichoanalitikas, todėl nelabai suprantu, kam reikalingas partnerystės institutas. Kas yra santuoka aišku: tai įsipareigojimas vienas kitam ir abipusė pareiga rūpintis santykiais.

Kam kurti dirbtinį partnerystės institutą apibrėžiančius kažkokius dalinius įsipareigojimus, tarsi kažkokiam UAB? Čia minėta Frommo citata išties įgauna prasmę. Absurdiška meilėje įsipareigoti tik iš dalies: tapti ne gyvenimo draugais, bet tik „gyvenimo etapo draugais“. Kai žmogaus santykiai daliniai, nevientisi, jis ir pats nėra vientisas, pats nejaučia savo gyvenimo vientisumo, tokiu atveju apie laimės patyrimą kalbėti sudėtingiau. Mylėti gali vientisas žmogus. Tad aš abejoju, ar partnerystės institutas prisideda prie laimės ir meilės kūrimo.

Kokia dalis klientų į jus kreipiasi dėl nesėkmių meilėje?

Kreipdamasis į psichoterapeutą žmogus turi degantį klausimą, privertusį ieškoti pagalbos. Nuo šio degančio klausimo į žmogaus gyvenimą pradedame žiūrėti plačiau – gali atsirasti naujų temų. Beveik visais atvejais, vienaip ar kitaip vis tiek iškyla meilės tema.

Tas pats Frommas pateikia tarytum receptą: „Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę“. Ar sutinkate?

Manau, Frommas labai taikliai pastebi, tikra meilė – tai giliausiais asmenų ryšys, ir svarbu, kad tie jiedu bent dalinai suvoktų savo pačių gelmę.

Kiek pastebiu iš savo praktikos, žmonės patiria pakankamai daug rutinos, sukasi it varžteliai mašinoje. Egzistencinio patyrimo momentai, susimąstymai apie esminius dalykus, būtį ir prasmę – tai iš principo religiniai klausimai, tūnantys giliausioje žmogaus prigimtyje. Tik jiems pritrūksta laiko dėl rutinos. Kartais žmonėms būna sunku šiuos klausimus ir religines nuojautas įsivardinti, artikuliuoti, išreikšti, komunikuoti, nes jų niekas nemokė, kaip tai daryti.

Tuomet ši prasmės ieška droviai slepiama širdies kamputyje, mat pritrūksta patirties, kaip išsakyti šiuos didžiuosius klausimus, kaip atpažinti, kad kiti žmonės irgi turi egzistencinės ir religinės patirties, kaip pajausti bendrumą su jais. Jeigu du žmonės turi bendros religinės patirties, dalinasi savo dvasiniu gyvenimu, jiedu labiau suartėja ir praturtina savo santykius.

Jūsų manymu, ką Valentino diena reiškia įsimylėjėliams? Kaip pats ją vertinate?

Man pačiam ji neįdomi, jei orientuota tik į formas – širdeles, ragelius, bet kiek ji sujudina žmogaus vidų? Burbėti, kas čia kažkas labai bloga, nesu linkęs. Tačiau norėtųsi, kad rožinės reklamos neužgožtų tikresnio džiaugsmo vienas kitu.

Gal ši šventė netgi sukelia trumpalaikių pavojų porelėms, užprogramuoja konfliktų? Sakykim, vaikinas Valentino dieną vertina skeptiškai ir apie ją nė negalvoja, o mergina jaučiasi nusivylusi, kad jos nepasveikino.

Taip, gali būti ir pavojų. Kaip suprantu, per Valentino dieną vykstą siautulingų ir nepamatuotų vakarėlių. Instinktyvus impulsai išties gali pridaryti nemalonumų.

Valentino dieną labiausiai mėgsta jauni žmonės. Ko gero, nedaug patirties turintys jaunuoliai painioja romantinę, erotinę meilę su visaverčiu meilės jausmu. Kaip žmogui atskirti, kas yra tikra? O gal jaunimui yra neišvengiama nusivilti, ir taip per skausmingą patirtį bręsti iki tikrosios meilės?

Įsimylėję jaunuoliai patiria visą romantiškų, erotinių, ilgesio jausmų grožį, ir tai yra didžiulė gyvenimo dovana. Tik aš linkėčiau jiems nesustoti, tapti draugais, pažinti, atsiverti ir nebijoti, kad atėjus laikui rožinės spalvos ims blėsti ir teks ieškoti kito santykių pagrindo.

Palinkėčiau jaunimui branginti meilę: pramušus ledą nesustoti ties sidabru, o rasti patį meilės auksą.

ZEBRA / Alfa.lt (Alfa.lt)

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found