Santuoka - viskas arba nieko

1901-12-13 / Christopheris Westas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos...

Santuoka – viskas arba nieko

Lytiniai santykiai ir iš pačios jų prigimties kylantis atvirumas gyvybei bei vaisingumas yra neatsiejama santuokinės priesaikos dalis. „Artumos“ vasaros numeryje kalbėjome apie santuokos priesaikos sulaužymą ir iš to kylančius padarinius sutuoktinių gyvenime. Kalbant apie atvirumą vaikams kaip vieną iš santuokos pažadų, kyla klausimas, ar atvirumas gyvybei turi būti apskritai visos santuokos bendra nuostata, ar kiekvienas lytinis aktas turi būti atviras gyvybei? Tačiau tai būtų tas pats, kaip paklausti: ar kiekvienas lytinis aktas turi būti ištikimas, ar tiesiog užtenka bendrai apsispręsti už ištikimybę? Tiek ištikimybės, tiek atvirumo gyvybei atveju santuokinis pažadas negali turėti išimčių. Kodėl?

Pagal šią logiką, galimi keli pasirinkimai.

• Pirma, galima teigti, jog lytiniai santykiai niekaip nesusiję su santuokine priesaika. Tada seksas nebūtinai turi būti tarp vyro ir moters, kuriuos sieja santuokos pažadas. Tokiu atveju seksas nebelabai ir turi kitokios prasmės, nei vien tik būti abipusiu (ar net vienpusiu) malonumo išgyvenimu. Toks požiūris pateisina bet kokias priemones orgazmui pasiekti – ar tai būtų vienam žmogui pačiam su savimi, ar tarp dviejų žmonių, ar tarp keleto žmonių (ir visai nesvarbu – tarp skirtingų lyčių ar tarp tos pačios lyties), ar netgi su gyvūnais. Deja, būtent taip mąsto nemaža mūsų visuomenės dalis.
• Antra, galima pakeisti santuokos apibrėžimą, išmesdami „atvirumą vaikams“ kaip integralią įsipareigojimo dalį. Tada mes patys tampame santuokos autoriumi, o ne Dievas, ir santuoka pasidaro grynai susitarimo dalyku. Galimi įvairūs variantai: norėtumėte „išardomos santuokos“ – tuo atveju, jeigu nepavyktų? Norėtumėte „atviros santuokos“ – tuo atveju, jeigu vienas kitam įkyrėtumėte? O gal norėtumėte susituokti su tos pačios lyties mylimuoju (mylimąja)? Dėl visko galima susitarti. Galiausiai, jeigu nėra vidinio ryšio tarp santuokos ir vaikų gimimo, kodėl tad santuoka turėtų būti tarp vyro ir moters? Deja, yra nemažai ir šitaip mąstančių.
• Trečia, galima teigti, kad „atvirumas vaikams“ yra santuokinio įsipareigojimo dalis, tačiau nebūtina visuomet jo ištikimai laikytis. Tai reiškia, kad nebūtina visada laikytis ir ištikimybės bei santuokos neišardomumo įsipareigojimų. Deja, ir šitaip mąsto daug „kontraceptinės“ visuomenės narių.

Tačiau santuoka yra viskas arba nieko. (box) Lytiniai santykiai, kaip santuokinio įsipareigojimo išraiška, irgi yra viskas arba nieko. Sąmoningai ir tyčia sterilizuotas lytinis aktas pakeičia santuokinės priesaikos „pasižadu“ į „nepasižadu“.

Laisvė ir kontracepcija. Kad ir keistokai atrodytų, kontracepcija nebuvo sukurta nėštumui išvengti. Dar ir prieš ją egzistavo tobulai saugus, neklystamai patikimas būdas – susilaikymas. Kontracepcija išrasta tam, kad būtų pateisinamas neribojamas seksualinio instinkto tenkinamas. Kaip sakoma, būtinybė yra išradimo motina, o būtinybė, pagimdžiusi kontracepciją, yra sekso „poreikis“.

Seksualinė laisvė populiariąja prasme reiškia, kad galima mylėtis bet kada su bet kuo, niekad neištariant seksui „ne“ (būtent tai leidžia kontracepcija). Tačiau tik tie, kurie sekso gali ir atsisakyti (t.y., susivaldyti), parodo, kad tuomet, kai jie sutinka mylėtis, iš tiesų tai daro laisvai. Kontracepcija, prisidengusi „laisvo sekso“ vardu, iš tiesų ugdo vergystę. Ji kuria negalinčių suvaldyti savo hormonų žmonių kultūrą.

Visiškas atsidavimas ir kontracepcija. Negalime kalbėti apie visišką savęs dovanojimą ir visišką kito priėmimą lytinio akto metu, jeigu sutuoktiniai neatsiduoda visu savimi vienas kitam. Tam priklauso ir vaisingumas. Kontraceptinis lytinis aktas prieštarauja kūno kalbai sakydamas: „aš dovanoju tau visą save, išskyrus savo vaisingumą. Aš priimu visą tave, išskyrus tavo vaisingumą.“ Pasirinkimas pasilaikyti sau savąjį vaisingumą lytinio akto metu arba atsisakymas jį priimti kaip dovaną iš savo sutuoktinio prieštarauja pačiai giliausiai santuokinės meilės esmei kaip tik tuo metu, kai ji turėtų būti kuo nuoširdžiausiai išreikšta. Būtent santuokos giliausios tiesos akimirką tiesa pakeičiama į melą.

Ištikimybė ir kontracepcija. Būti ištikimam savo sutuoktiniui reiškia ne tik nesvetimauti (veiksmu ar vaizduotėje). Tai reiškia gyventi pagal prie altoriaus duotą pažadą – ir laimėje, ir varge, kad ir kokie sunkumai prispaus, kad ir kokio dydžio iššūkis bus mestas, kad ir kiek aukos bus pareikalauta. Poros, susigundžiusios sterilizuoti savo lytinį aktą, sąmoningai ar pasąmoningai nusprendžia, kad ištikimybė santuokos pažadui yra per didelis reikalavimas. Sąmoningai ar pasąmoningai jos nusprendžia nesilaikyti vienas kitam duotos santuokinės priesaikos.

Sutuoktuvių pažadas yra Dievo meilės išraiška čia, žemėje. (box) Savo kūno kalba prieštaraudami šiam pažadui, sutuoktiniai prieštarauja pačiai gyvenimo prasmei – pašaukimui savąja tarpusavio meile atspindėti Dievo meilę. Būtent dėl šios Dievo meilės, kuri yra gyvenimą dovanojanti Asmenų bendrystė (Trejybė) ir kurią atvaizduoti yra pašaukta kiekviena žmogiška santuoka, kontracepcija yra blogai. Čia glūdi giliausias atsakymas.
Šventoji Dvasia, būdama meilės mainai tarp Tėvo ir Sūnaus, tam tikra prasme nurodo į santuokinio akto vaisingumą. Kartą viena moteris uždavė klausimą: „O ką, jeigu mes su vyru norime mylėtis, bet nenorime, kad tarp mūsų būtų Šventoji Dvasia?“ Bet juk Bažnyčia būtent dėl to ir skelbia, kad kontracepcija yra blogai, nes ją naudojantys sutuoktiniai lytinio akto metu ištaria: „Mes nenorime, kad tarp mūsų būtų Šventoji Dvasia.“ Kas yra Šventoji Dvasia? Viešpats Gyvybės Davėjas, kylantis iš Tėvo ir Sūnaus. Ji yra pati Dievo meilė ir gyvybė.
Supratus pranašišką ir sakramentinę lytinio akto prasmę, tampa aišku, kad kontracepcija jai visiškai prieštarauja. Lytinis aktas sukurtas tam, kad skelbtų pasauliui Dievo gyvybę teikiančią meilę. Tyčia sterilizuotas lytinis aktas skelbia priešingai: Dievas nėra gyvybę teikianti meilė. Kontracepcija paverčia lytinį aktą iš pranašiško akto į piktžodžiavimą.
Vyras, pašauktas būti Kristaus simboliu „vieno kūno“ sąjungoje, turėtų kalbėti jo žodžiais: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Tačiau kontraceptinio lytinio akto metu sakoma: „Tai yra mano kūnas, kurio tau neatiduodu.“

Žmona, pašaukta būti tikruoju Bažnyčios simboliu „vieno kūno“ sąjungoje, turėtų kalbėti Bažnyčios (kurią atspindi Marija) kalba: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tačiau kontraceptinio lytinio akto metu ištariama: „Tenebūna man, kaip tu pasakei.“ Tyčia sterilizuotas lytinis aktas nebėra veiksmingas Kristaus ir Bažnyčios vienybės ženklas, bet tampa priešingu šiai vienybei ženklu (antisakramentu). Kontracepcija paverčia lytinį aktą iš sakramento į šventvagystę. Būtent tai yra pastatyta ant kortos, ir nė kiek ne mažiau.

Meilė nėra susitarimo dalykas. Meilė nepriklauso nuo to, kokią galbūt mes įsivaizduojame ir norėtume, kad ji būtų. Meilė nėra vien tik intensyvūs jausmai ar malonumas. Meilė yra gyventi pagal tą paveikslą, pagal kurį esame sukurti. Meilė yra dovanoti save kitam laisvėje, visiškai, ištikimai ir vaisingai pagal Kristaus pavyzdį. Kontraceptinis lytinis aktas visam tam prieštarauja.

O ką tada daryti, negi tiesiog turėti dvylika vaikų?

Lytinio akto metu atnaujinami santuokos pažadai. Tarkime, kad pora pasiryžo niekada jų nesulaužyti, tačiau šiuo metu yra rimta ir pateisinama priežastis, kodėl jie dabar negali turėti vaiko (kokios tos priežastys, pakalbėsime vėliau). Ką tokiai porai daryti? Kaskart, kai sutuoktiniai pasirenka mylėtis, jie turi pakartoti savo kūno kalba santuokinius pažadus: laisvai, ištikimai, visiškai ir vaisingai vienas kitam save dovanoti. Tačiau sutuoktiniai nėra įpareigoti visada mylėtis. Tiesą sakant, santuokos eigoje pasitaiko daugybė aplinkybių, kai sutuoktiniai norėtų mylėtis, bet dėl tam tikros rimtos priežastis negali to daryti. Galbūt vienas ar kitas sutuoktinis serga; gal žmona ką tik pagimdė; gal pora šiuo metu apsistojo pas kurį nors uošvį ir kambarių sienos labai plonos. Jeigu sutuoktiniai turi rimtą priežastį, dėl kurios šiuo metu negali susilaukti vaikelio, ir yra apsisprendę nesulaužyti savo santuokinių įsipareigojimų (kaip ir turėtų apsispręsti kiekviena susituokusi pora), vienintelis dalykas – praktikuoti laisvę pasakyti „ne“ ir susilaikyti nuo lytinių santykių. Žmogaus orumas ir lytinio akto prasmė įsakmiai teigia, kad vienintelis priimtinas būdas reguliuoti nėštumą – tai savikontrolė. Žmogus yra daugiau nei gyvūnas ir gali pasakyti „ne“ savo dauginimosi instinktui.

Dievas taip sukūrė moterį, kad ji ne visą vaisingo gyvenimo tarpsnio dalį yra vaisinga. Didžiąją ciklo dalį moteris yra nevaisinga, tam tikromis dienomis nauja gyvybė paprasčiausiai neužsimezga. Sutuoktiniai, nusprendusieji niekada nepažeisti santuokinės priesaikos ir gerbiantieji lytiškumo prasmę, gali išnaudoti šią natūralią Dievo sukurtą galimybę susilaikyti nuo lytinių santykių dėl rimtos ir pateisinamos priežasties vaisingomis dienomis ir mylėtis nevaisingomis. Tai natūralaus šeimos planavimo (NŠP) principas. Poros, apmokytos modernaus NŠP metodo, gali nustatyti moters vaisingumą 99 proc. tikslumu. Tai, kad nevaisingomis dienomis lytinis aktas nesibaigia nėštumu, yra ne sutuoktinių, bet Dievo valios padarinys. Čia ne patys sutuoktiniai sterilizuoja lytinį aktą, bet priima Dievo sukurtą natūralią tvarką.

Pagal Ch. Westo knygą „Geroji žinia apie seksą ir santuoką“ parengė Rūta Pociutė
Šaltinis: Žurnalas "Artuma", 2010, Nr. 11

Komentarai